Krikščionys pradeda naujus liturginius metus ir įžengia į prasmės požiūriu turtingą bei senovinį keturių savaičių advento laikotarpį.
Daugumai šiuolaikinių krikščionių adventas praeina beveik nepastebimai, nes „Kalėdos“, kaip pasaulietinė ir itin komercinė šventė, pradedamos švęsti vos baigus minėti Vėlinių dieną. Tačiau advento laikas mums suteikia galimybę giliau pasinerti į kontrkultūrinį ramaus apmąstymo metą, viltingo ir kantraus laukimo etapą bei Dievo įsikūnijimo slėpinio prasmės ir kaip jis veikia šiandienos pasaulyje, erdvę.
Iki IV a. vidurio nebuvo liturginių laikotarpių, tokių kaip adventas ar gavėnia, tad nebuvo jokios „liturginių metų“ idėjos, kurią šiandien daugelis krikščionių laiko savaime suprantamu dalyku. Didžioji Velykų šventė buvo pagrindinis krikščioniškųjų metų akcentas kartu su sekmadienio susirinkimais, laikomais „mažosiomis Velykomis“.
Adventas pirmą kartą paminėtas apie 350-uosius metus, maždaug tuo pačiu metu, kai pirmą kartą paminėtas Kalėdų šventimas. Kalėdų data galėjo būti nustatyta netoli žiemos saulėgrįžos, pakeičiant Romos imperijoje vykusias pagoniškas šventes.
Liturginiai metai su daugiasluoksniais Advento- Kalėdų ir Gavėnios-Velykų laikotarpiais susiformavo Romos imperijos pasaulyje – šiauriniame pusrutulyje. Imperijoje gyvenę žmonės atpažino ir pritaikė paraleles tarp gamtos pasaulio, kuriame jie gyveno, ir žodžių, muzikos bei vaizdinių, naudojamų jų šventimo metu.
Trumpėjant dienos šviesai, jie troško ir laukė sugrįžtančios šviesos. Matydami Dievo ranką sezoninių pokyčių ritme, jie tikėjo ir skelbė, kad Jėzaus, „pasaulio šviesos“, gimimas paskelbs tą taip trokštamą šviesos sugrįžimą, pranašaujantį Dievo taikos ir harmonijos viešpatavimą (Iz 2, 1-5, iš „A“ ciklo pirmojo advento sekmadienio skaitinių).
advento laikas mums suteikia galimybę giliau pasinerti į kontrkultūrinį ramaus apmąstymo metą.
Kaip ir kituose metiniuose liturginiuose cikluose, šio advento laikotarpio skaitiniai atspindi keturių savaičių judėjimą nuo apokaliptinio ir kosminio Dievo įsiveržimo pirmaisiais sekmadieniais iki intymesnių istorijų, kurių pagrindinė figūra yra Marija, ketvirtaisiais sekmadieniais, kurie mus ruošia Dievo įsikūnijimui pačiu netikėčiausiu ir nenuspėjamiausiu būdu.
Visi trys šio sekmadienio skaitiniai yra padrąsinimo ir ateities vilties žinia. Jeremijas pranašauja Izraeliui ir Judui, kad Dievo išrinktasis atneš teisingumo, teisumo ir saugumo viešpatavimą. Paulius, rašydamas besikuriančiai krikščionių bendruomenei Tesalonikoje (tikėdamas, kaip ir jie, kad antrasis Kristaus atėjimas yra neišvengiamas), meldžiasi, kad jie, kantriai laukdami, būtų sustiprinti tikėjimu ir kupini meilės.
Nors Jėzaus įspėjamieji žodžiai Evangelijoje gali atrodyti griežti, jie nėra tokie griežti kaip ta pati žinia iš Morkaus evangelijos (skaityta praėjusį adventą). Jėzaus padrąsinimas Luko evangelijoje skamba taip: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“
Advento muzika turėtų atspindėti tiek kosminį Kristaus viešpatavimo pilnatvės matmenį (kaip skelbta praėjusią savaitę Kristaus Karaliaus sekmadienį), tiek įsikūnijusio Dievo, kuris yra taip arti, kaip mūsų kvėpavimas, imanentiškumą.
Taigi šį šventąjį laikotarpį, kai pasaulis yra toks pat pašėlęs kaip bet kuriuo kitu metų laiku, pradedame su stipria vilties žinia ir kvietimu (Izraeliui, pirmiesiems krikščionims Tesalonikoje, Jėzaus mokiniams, mums) iš tiesų įsisąmoninti ir pagilinti tikėjimą bei meilę savo gyvenime bei bendruomenėse.
Parengta pagal Marty Haugen advento apmąstymus
