Prieš pat Velykas knygynus pasiekė Giedriaus Surplio knyga „Laimėti – ne nuodėmė“. Knygoje atskleidžiamas krikščioniškas požiūris į sėkmę ir lyderystę. Knygos autorius kalbina tokius žinomus šalies dvasininkus kaip Algirdas Toliatas, Antanas Saulaitis, Gintaras Grušas, Juozapas Marija Žukauskas, Kęstutis Kėvalas, Ričardas Doveika, Vaidas Vaišvilas, Vilius Viktoravičius, Visvaldas Kulbokas. Knygoje skelbiami itin atviri pokalbiai su šiais žymiais Lietuvos dvasininkais, jų pačių lyderystės patirtys ir gairės sėkmingam gyvenimui.
Kviečiame paskaityti ir iš arčiau susipažinti su knygos autoriumi G. Surpliu, kuris maloniai sutiko atskleisti savo knygos atsiradimo aplinkybes ir požiūrį į sėkmę.
Esate Seimo narys, baigęs politikos mokslus. Kas paskatino imtis būtent religinės temos?
-Seimo narys – tai mano dabartinė profesija, politikos mokslai – tai mano išsilavinimas, o krikščionybė yra mano gyvenimo gija. Vaikystėje giedojau Plungės jaunimo bažnytiniame chore, buvau įkūręs krikščioniškos muzikos grupę „Rebeka“, inicijavau krikščioniškos jaunimo muzikos festivalį „Sielos“, kūriau krikščionišką jaunimo žurnalą „Lux“, dirbau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre.
Suskaičiavote, kiek daug krikščioniškos šaknies? (šypsosi). Netgi magistro darbą rašiau apie krikščionybės įtaką Europos integracijai. Taigi, religinės temos man niekada nebuvo svetimos. Mane labai domina, kaip žmogaus tikėjimas veikia jo kasdienį gyvenimą, kaip krikščionio veikloje posakis „atsuk kitą skruostą“ dera su pasaulietine konkurencijos dvasia.
Kodėl pasirinkote kalbėti apie sėkmę ir lyderystę? Juk apie šias temas yra išleista daugybė knygų, internete šia tema pilna mokymų. Ką naujo skaitytojas gali rasti Jūsų knygoje?
-Turbūt būtent lyderystės knygų gausybė ir išprovokavo mane imtis šios temos plėtojimo per krikščionybės prizmę. Ilgai juokavau, kad parašysiu knygą pavadinimu „Kaip nedaryti įtakos, neįsigyti draugų, neuždirbti milijono ir neužauginti milijonieriaus“, nes tikrai nuo visos krūvos „perskaityk ir tapsi sėkmingas“ literatūros darosi bloga.
Mano „Laimėti – ne nuodėmė“ sako, kad nė viena knyga tikrai nepakeis žmogaus gyvenimo, jeigu jis nesusiformuos tvirtos savivertės ir nesupras, kad turi tokią pat teisę į pasaulio gėrybes, kaip ir kiti.
krikščionybė iš tiesų yra pati humanistiškiausia religija, nes tiki absoliučia žmogaus galia.
Paradoksalu, tačiau čia į pagalbą gali ateiti krikščionybė. Ji sako, kad visi esame tobuli, nes sukurti pagal Dievo paveikslą. Ji sako, kad kiekvienas iš mūsų galime kalnus kilnoti, demonus išvarinėti ir daryti kitų protu nesuvokiamų dalykų, jei tik įtikime. Įtikime savimi.
Knygoje bandau įrodyti, kad krikščionybė iš tiesų yra pati humanistiškiausia religija, nes tiki absoliučia žmogaus galia. Išeitų, kad giliai tikintis krikščionis yra ne ausis suskliaudęs „lūzeris“, o tvirtas ir nepalenkiamas žmogus, sukurtas nugalėti.
Lyderystę ir sėkmę dažniausiai siejame su verslu ar politika. Kokias sąsajas rašydamas šią knygą radote su religija? Juk Jėzus Kristus, skelbdamas savo Kalno palaiminimus, nesakė „palaiminti sėkmingieji ir lyderiai“. Priešingai, jis mokė, kad palaiminti yra vargstantys ir liūdintys.
-Bet Jėzus taip pat sakė: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ (Mt 11, 12). Ir dar: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ,Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“ (Mt 17, 20). Ir dar: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių.“ (Jn 14, 12).
O Morkaus evangelijoje pasakojama apie jauno epileptiko išgydymą. Vargšo jaunuolio tėvas prašo Jėzaus pagalbos sakydamas: „Jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ (Mk 9, 22). Į tai Jėzus turbūt atšauna: „Jei ką gali?! Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23).
Svarbu nesumaišyti tikslo, gerų siekių, su priemonėmis – galia ir turtu.
Įsivaizduoju, kad daugelį pasaulio politikos ir verslo lyderių įkvėpė būtent šie Jėzaus pasisakymai. O palaiminimai turintiems vargdienio dvasią ir vargingiesiems yra paguoda, kad viskas praeis, ir žmogui paskirtas daug gražesnis likimas.
Svarbu nesumaišyti tikslo, gerų siekių, su priemonėmis – galia ir turtu. Jie skirti tik tam, kad galėtume daugiau prisidėti prie geresnio pasaulio, prie Dievo karalystės kūrimo. Iš tiesų knygoje leidau sau ne tik pasakyti, kad galia ir turtas savaime nėra blogai, bet ir nuraminti tuos, kuriems gyvenime pasisekė labiau.
Viskas čia gerai, tiesiog iš tų žmonių yra daugiau pareikalauta. Kaip „Laimėti – ne nuodėmė“ tėvas Antanas Saulaitis sako, turtai nieko nevargina. O pranciškonas kunigas Juozapas Marija Žukauskas priduria, kad turtingi žmonės privalo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo aplinka, bendruomene.
Ar sunku buvo prikalbinti savo pašnekovus pasidalinti įžvalgomis gana pasaulietiškai skambančia tema?
-Teko panaudoti visą savo žemaitišką atkaklumą ir žavesį (juokiasi). Iš tiesų, pradžioje buvo nedrąsu tiek prašyti dvasininkų duoti interviu, tiek jau atvykus pradėti pokalbį. Tačiau, mano nuostabai, pašnekovai drąsiai ir giliai nėrė į temą. Jų išsakytos mintys labai sutvirtino tai, ką norėjau perteikti skaitytojui.
Tik įsivaizduokite, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas be užuolankų rėžia turintis įtarimų, kad tie žmonės, kurie trokšta keisti pasaulį, nors ir nesivadina krikščionimis, Paskutinio teismo dieną bus pirmieji, o krikščionys be troškimų gali likti paskutiniai.
Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, šiuo metu tarnaujantis Vatikano nuncijumi Ukrainoje, sako, kad Dievas nereikalauja iš mūsų būti kvailais, nes būti negudriam – neišmintinga.
O Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas atkreipia dėmesį, kad Hitleris ir Stalinas irgi buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, bet kažkaip išklydo iš Dievo numatyto kelio. Liuciferis buvo šviesos nešėjas, tą reiškia ir jo vardas. Bet jį sustabdė puikybė – aš netarnausiu.
Galutinis mano devynių žingsnių krikščioniškos lyderystės elementoriaus ir garbių dvasininkų pamąstymų derinys gavosi, kaip įvardijo mano bičiulis Linas Kukuraitis, tarsi stilistinis tampymasis. Bet tikiu, kad šioje mišrainėje intelektinių skanėstų atras ir mažai su krikščionybe susipažinę skaitytojai, ir tie, kurie tikrai išmano reikalą daug geriau už mane.
Savo knygoje pateikiate pokalbius su įvairiais Lietuvos dvasininkais. Kokiais kriterijais remiantis pasirinkote savo pašnekovus?
-Kadangi „Laimėti – ne nuodėmė“ yra paremta gana drąsiu krikščionybės traktavimu, pašnekovus pirmiausia rinkausi pagal „lietuvišką“ kriterijų – pažintis. Lengviau buvo rasti priėjimą prie dvasininkų, kadangi juos daugiau ar mažiau pažinojau.
Kitas kriterijus, kuris man pasirodė labai svarbus, – tai, kad kunigai būtų kažko pasiekę ir pasaulietiniame gyvenime. Mano pašnekovai dvasininkai – rašytojai, informatikai, redaktoriai, keliautojai, diplomatai, ir taip toliau. Tikiuosi, kad tai padarys įspūdį ir netikintiems knygos skaitytojams.
Ar klausinėdamas savo pašnekovų radote veiksmingą sėkmės receptą?
-Turbūt kiekvienas galiausiai turime surasti savo unikalų, veiksmingą sėkmės receptą. Tačiau tikiuosi, kad knygos skaitytojams pavyko perteikti pagrindinę mintį – jokie receptai neveiks, jeigu galvosi, kad esi kuo nors prastesnis už kitus.
Dievas į tave sudėjo geriausią įmanomą galimybių paketą. Ir panaudoti šį paketą – ne tavo teisė, o pareiga. Kai tai suprasi, tada galios ir visos kitos išvestinės lyderystės taisyklės: pasitikėk savimi, drąsiai svajok, paskirstyk prioritetus, planuok, veik, mokykis iš klaidų ir būk atkaklus.
Kas labiau augina asmenybę: sėkmė ar nesėkmė?
-Mane sujaudino, kaip mano kalbinti dvasininkai kalba apie gailestingumą ir atjautą, apie kurią tiek daug giedama ir pamokslaujama Bažnyčioje. Jeigu tau nesiseka, jeigu tave nuskriaudė, ateik, Bažnyčia laukia tavęs. Bet tai – tik tarpinė stotelė. Bažnyčia neformuoja išglebėlių. Ji tik padeda susirinkti iš naujo, atsigauti ir vėl keliauti į pergales.
Turbūt asmenybę augina ir sėkmės, ir nesėkmės. Nemėgstu mazochistinių porinimų, esą tik per nesėkmes žmogus tobulėja, esą taip grūdinasi plienas. Palaukit. Kad jūs žinotumėte, kaip kartais norisi, kad kas nors pasakytų, ką aš gerai darau, ką aš įspūdingo nuveikiau. Tada man išaugtų sparnai.
Knygos pavadinime figūruoja žodis „nuodėmė“. Ar kada nors manėte, kad būti sėkmingam yra nuodėmė?
-Aš taip nemanau, bet man susidarė įspūdis, kad tikintiesiems dažnai atrodo, kad reikia bodėtis ir gėdytis, jeigu esi turtingas ar padarei geresnę karjerą. Natūralu, kad jautriausi tikintieji tokiomis aplinkybėmis nesąmoningai padarys viską, kad tik netaptų sėkmingi. Bet juk Senasis Testamentas yra pilnas karalių ir turtuolių, kuriuos Dievas labai mylėjo.
Naujajame Testamente Jėzus irgi būtų nuveikęs daug mažiau, jei jam nebūtų talkinę ir aukoję turtingi žmonės. Savo knygoje bandau pasakyti, kad jeigu esame sėkmingi, Dievo Karalystės labui galime nuveikti daug daugiau.
man susidarė įspūdis, kad tikintiesiems dažnai atrodo, kad reikia bodėtis ir gėdytis, jeigu esi turtingas ar padarei geresnę karjerą.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad turime tapti savo turtų vergais ar pradėti savimi žavėtis kasryt žiūrėdami į veidrodį. Man labai patiko juokingas pokalbio su tėvu Antanu Saulaičiu momentas. Aš jo klausiu: „Ar buvo, kad koks turtuolis ateitų pas Jus ir sielotųsi dėl to, kad yra turtingas?“ Tėvas Saulaitis atsako: „Ne. Turtai žmogaus nevargina.“
Tada aš jį provokuoju toliau: „Bet juk paraidžiui vadovaujantis Evangelijomis lengva susipainioti: ir išnaudok visus savo talentus, ir būk nuolankus, ir skelbk Gerąją Naujieną, ir atiduok viską vargšams. Siekdamas būti kuo šventesnis, gali iš proto išeiti.“ Tėvas Antanas atšauna: „Ar kas nors taip elgiasi iš Jūsų pažįstamų?“ Aš vos nesuprunkščiu, o jis užbaigia: „Viena geradarė JAV lietuvė remia Jėzuitų gimnaziją – taip tikisi iki mirties išleisti visus savo pinigus, kurių nemažai. Ji čia mato prasmę. Ar tai blogai?“
Koks jausmas parašyti ir išleisti pirmąją knygą? Ar tai buvo sena Jūsų svajonė? Ar knygos išleidimą pavadintumėte sėkme?
-Aš rašinėju nuo mokyklos laikų. Esu dalyvavęs įvairiuose literatūros konkursuose. Keliuose esu tapęs laureatu. Dar universitete buvo išleista mano poezijos knygelė „Rebekos dainos ir už jų“. Bet mano kelias iki pirmos rimtos knygos buvo ilgas ir duobėtas.
Esu parašęs dar keturias knygas, kurios kol kas tebedulka stalčiuje. Taigi jausmas laikyti rankose „Laimėti – ne nuodėmė“ yra ypatingas. Taip jau sutapo, kad panašiu metu ir mano žmona Lina išleido knygą „Apie pinigus su vaikais“, tai dabar turime žaismingą hobį landžioti po knygynus ir žiūrėti, ar ten yra mūsų knygos. Iššniukštinėjame, jeigu randame savo knygas, paslapčiomis perdedame jas į matomesnes vietas lentynose.
Apie sėkmę kalbėti kol kas bijau, nes tai, kad esu politikas, lemia, jog knygos beveik niekas nereklamuoja. Jaučiuosi, tarsi raupsuotasis. Tai šiek tiek gaila pačios knygos. Nenorėčiau, kad joje surašytos mintys liktų neperskaitytos tik todėl, kad jas užrašęs autorius yra politikas. Būti politiku – ne nuodėmė. Tikiuosi.
Tikimės ir mes. Ačiū už pokalbį.
