Prieš dvi savaites Vilniaus psichikos centro direktorius Martynas Marcinkevičius atleido iš darbo legendinį Lietuvos psichiatrą, psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką Kirinovą. Nenuginčijamą autoritetą, Lietuvos psichoterapijos pradininką, didžiulę gyvenimo (84) patirtį sukaupusį, sėkmingą profesinę karjerą padariusį profesionalą, padėjusį šimtams pacientų įveikti psichinę negalę, tarp jų ir tiems, kurių atžvilgiu jo kolegų pastangos buvusios bergždžios.
Trumpai išdėstysiu, dėl ko Vilniaus psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjas A. Alekseičikas buvo apšauktas persona non grata. Psichiatras prieš metus davė interviu Vienos universiteto darbuotojai, Lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarei istorikei Rasai Navickaitei, kuri save pristato kaip homoseksualų žmogų ir netradicinės išvaizdos moterį. Kaip suprantu, jis buvo duotas moksliniais tikslais. Tačiau šiemet vasarą šis interviu netikėtai pasirodė „Šiaurės Atėnuose”.
„Baisiausia”, ką išskaitai tame interviu, yra tai, kad ir šiandien esą psichiatras neatsisako teikti psichologinės pagalbos homoseksualams, kenčiantiems dėl savo tapatybės, kad iki šiol žiūri į juos iš pagalbininko pusės, tačiau tokių atvejų mūsų dienomis esą visiškai nedaug.
Septyniasdešimt dvi lytys (LGBTQ+) ir jiems prijaučiantys isterijoje: laiko tai homoseksualių asmenų pažeminimu ir jų patologizavimu, neatitikimu Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse įtvirtintiems etikos principams, nes Pasaulio sveikatos organizacija 1992 metais yra nubalsavusi, kad homoseksualumas nėra liga. Ir bet kokia pastanga, galinti daryti įtaką seksualinei orientacijai pakeisti, yra smerktina (nors, kaip žinome, vyrų ir moterų lyties keitimo operacijos ir dar kaip yra jų sveikintinos!), nes suprask: homoseksualizmas yra jėga.
A.Alekseičiką ginti imasi jo mokiniai, pacientai, kunigai, šviesuomenė, suprantanti, kad vyksta dar vienas susidorojimas ideologiniu pagrindu, cancel (atmetimo, pašalinimo) kultūros veiksmas, tačiau jiems sunku perrėkti balsą, LGBT propagandą, kuri vyrauja tiek nacionaliniame transliuotojuje, tiek su retomis išimtimis kituose žiniasklaidos kanaluose.
Lietuvos bioetikos komitetui A.Alekseičikas paaiškina, kad R.Navickaitė žadėjo prieš pateikdama medžiagą spaudai su ja supažindinti ir jį, tačiau to nepadarė: „Todėl „Šiaurės Atėnuose” perskaitęs publikaciją neaptikau kitų pokalbyje dalyvavusių pašnekovų (ypač kunigų) išsakytų minčių (išskirta mano – D.Š.) ir dėl to straipsnyje nerandu savęs – tai ne mano. Ne mano žodžiai, mintys ir argumentai. Manau, buvau neteisingai suprastas ir interpretuotas.”
Lietuvos psichiatrų sąjunga suskubo atsiriboti nuo A. Alekseičiko, jį pasmerkė Lietuvos psichologų sąjunga, o jo darbdavio – Vilniaus psichikos sveikatos centro Etikos komitetas pasiūlė parašyti viešą „paaiškinimo – atsiprašymo raštą LGBTQ+ bendruomenei ir visiems psichiatrams” iki lapkričio 15 dienos.
Atsiprašyti reikštų pripažinti, kad visa, kuo esi kaltinamas, yra tiesa,- koks garbingas žmogus galėtų taip pasielgti? Todėl atomazgos nereikia ilgai laukti: lapkričio 19 dieną Vilniaus psichikos sveikatos centro direktoriaus M.Marcinkevičiaus įsakymu A.Alekseičikas atleidžiamas „dėl darbo pareigų šiurkštaus pažeidimo”.
Išskirtiniame interviu „Respublikai” Aleksandras Alekseičikas Kirinovas sako, kad tai buvusi ne vienintelė jo išvarymo iš Vilniaus psichikos sveikatos centro priežastis.
– Įtariu, jums pirmą kartą gyvenime tenka išgyventi tokias būsenas, bet tikriausiai jos – nėra ribinės?
– Taip, mane pirmą kartą gyvenime atleidžia iš darbo. Bet turint galvoje tūkstančius pacientų, su kuriais man teko dirbti, ir tai, kad tikras mūsų darbas verčia identifikuotis su pacientu, galiu pasakyti, kad būsena pažįstama. Jeigu mano pacientams panaši situacija nutikdavo ne kartą, kodėl likimas mane turėtų apeiti? Be abejo, išgyvenu sudėtingai, bet, ačiū Dievui, normaliai.
Pirmas didelis mano mokytojas psichiatrijoje Antanas Smalstys buvo pasiųstas į lagerį, nes kolegos ant jo taip pat parašė skundą, kad jam ne vieta tarybinėje medicinoje. Jis man sakė: „Žinot, kolega, mus skiria supratimo mastas, apimtis”. Būna žmonių, kurie, kaip sakoma, tarytum viena generalinė linija, bet jeigu tų linijų yra ir antra, trečia… – susidaro koordinačių platuma, atsiranda aukštumos, gilumos matmuo, – tada jau galima kalbėti ir apie supratimo apimtį. Todėl į išvarymą aš reaguoju ne impulsyviai, ne siaurai, ne juridiškai, – reaguoju ir su atmintimi, ir su dvasia, ir su tikėjimu, – su visu patyrimu.
Mano reakcijos daugiau harmoningos, – ne tokios karingos – ach, tai mušimės. Kaip žmogus, kuris buvo ir vaiku, ir jaunuoliu (kai norisi muštis, kai sužinai daug tiesų), kaip subrendęs vyras, kaip žmonos vyras, kaip tėvas ir kaip senelis, reaguoju žmogiškai: taip chuliganiškai su manimi elgiasi vaikai, – Dieve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.
Įsivaizduokite vienerių, penkerių, dešimties metų vaiką, – tai visai kitos būtybės. Mano kolegos, išskyrus keturis profesionalus, susirinkime vieningai balsavo, kad aš neteisus, kad elgiuosi įžeidžiančiai. Žiūriu į juos kaip į vaikus, todėl ir reaguoju gana ramiai: mano pusėje tiesa, su manimi literatūra, – „dievai jūsų nematę, Dievas su manimi”…
– Turbūt jūsų nestebina žmogaus amorfiškumas? Juk lygiai taip pat sėkmingai iš jo galima nulipdyti tiek velnią, tiek angelą…
– Nelabai mėgstu, bet gerbiu Zigmundą Froidą. Jis sakė, kad psichoanalitikas, terapijai guldantis ant kušetės pacientą, – vienu metu guldo ir žmogų, ir vilką, ir aligatorių, visiškai primityvią būtybę. Šitoje situacijoje nepasakysiu, kad mano kolegos suvelnėję, nepasakysiu, kad jie – angelai, nesinori apie juos sakyti, kad jie aligatoriai, kuriems svarbiausia – prisivalgyti, nors kai kurių atžvilgiu tikrai norėtųsi pasakyti (Juokiasi). Bet vilkai. Aligatorius, be abejo, yra direktorius.
Ir jei kalbėti profesionaliai, vienas didžiausių XX amžiaus psichiatrų, tarp kitko, ir psichologų, ir filosofų, Karlas Jaspersas sakė, kad vidutinis žmogus yra silpnaprotis. Bet kai kurie žmonės, anot jo, yra vabalai, kaip ir Hitleris, pasižymintys genialiu valdžios instinktu. Va, yra tokių žmonių, kuriems šio genialumo neprikiši, bet ir neatimsi tam tikrų gabumų organizuoti, oponuoti, demonstruoti savo valdžią; tai daro įspūdį kitiems.
– Kaip jūs pats sau atsakote į klausimą, kodėl buvote atleistas?
– Norint suprasti kodėl, reikia žiūrėti ir į praeitį, ir į gylį. Apie tai galima visą epopėją parašyti. Prieš gerus du dešimtmečius paskyrė naują centro vadovą Martyną Marcinkevičių. Visi mes, ypač skyrių vedėjai, buvome gerokai vyresni už jį. Gana greit, po pusės metų jis pradėjo sakyti, kad mes, europiečiai, turim keistis, turim atsinaujinti, turim būti jaunesni, energingesni ir taip toliau, leisdamas suprasti, kad seni specialistai iš skyriaus turi trauktis. Kada iš komandos šalina patyrusį žmogų, aš į tai žiūriu ne į kaip atsisakymą praeities, bet atsisakymą ateities, nes be praeities nėra ateities, be tikros praeities, nėra dabarties. Be tikros dabarties nėra ir ateities. Ir jeigu dabartis netikra, ir praeitis darosi netikra.
Mano reakcijos daugiau harmoningos, – ne tokios karingos – ach, tai mušimės.
Žiūriu, ir vienas kolega išeina, ir kitas išeina, klausiu, kodėl. Vienas sako, kad jam pasiūlyta išeiti, kitas sako turėjęs du infarktus, nenorintis prisišaukti trečio. Vieną dieną direktorius kviečia ir mane (jau buvau pensininkas), sako norintis su manimi pasitarti. Ateinu. Iš pradžių sako esą mes atsinaujiname, nauji skyriai turi atsirasti (tikrai atsirado Valgymo sutrikimų centras, Savižudybių prevencijos skyrius), sako nieko neturintis prieš mane, bet, administracijos nuomone, aš ne tik nesusitvarkau su darbu, bet ir degraduoju, – laikas man išeiti. Baigdamas tarė: „Daktare, aš esu geras žmogus, porą mėnesių dar galite padirbti”…
– Negi buvote toks neparankus, kad nebūtų gelbėjęs net atsiprašymas?
– Tai būtų eilinis pažeminimas, pripažinimas to, ko aš nedariau. Mane atleido dėl to, kad mano kolegos, psichiatrai ir psichologai, yra vaikai, nesiorientuojantys praktinėje psichologijoje. Jie atlieka įvairius tyrimus, organizuoja užsiėmimus, bet viso šito nematerializuoja, neįkūnija praktikoje.
Specialiai atnešiau jums parodyti knygą „Anormalnaja psichologija” („Nenormali psichologija”). Tai rimtas užsienio mokslininkų veikalas, vienuoliktas leidimas, ir pats skaitau, pabraukinėju, ir duodu ligoniams paskaityti reikalui esant. Jame nagrinėjama aibė psichinių procesų, dėl ko jie gali tapti nukrypstančiais nuo normos sutrikimais. Tarp kitko, atskirai aptariami ir seksualiniai atvejai, čia rasime skyrių „Homoseksualumas kaip norma” ir skyrių „Homoseksualumas kaip liga”… Buvau atnešęs knygą į mūsų gydytojų susirinkimą, paprašiau atkreipti į ją dėmesį – ji puikus talkininkas mūsų darbe, tačiau baigėsi penkminutė, pirmas išeina direktorius, ir paskui jį išeina visi kiti. Niekas net nežvilgteli į šią knygą…
– Turbūt puolimą prieš jus derėtų laikyti puolimu prieš didelį autoritetą, kuris kelia pavojų vien tuo, kad jis yra?
– Čia taip pat tiesa, bet ne visa tiesa. Jūs niekada nesuprasite, dėl ko mane atleido. Todėl, kad retkarčiais primenu kolegoms, kad pusė metų praėjo, ir aš čia negirdėjau žodžio „siela”. Dešimt metų mūsų susirinkimuose (kiekvieną savaitę būna susirinkimai, vieną kartą per savaitę būna vedėjų susirinkimai, tai iš viso apie šimtą kartų per metus) negirdžiu žodžio „tikėjimas”, nes mano giliu įsitikinimu su pacientais reikia kalbėti ir apie tai, užuot skyrus jiems tik vaistus ir neretai keletui metų, kad jie, užgniaužę nerimą, užgniaužtų ir savo sielą, – iš praktikos tai sakau. Štai prieš savaitę pacientė sakė atėjusi pas mane dėl to, kad ji sirgo depresija, gėrė nuo jos vaistus, bet išsigydžius depresiją, ji pasijuto nebe „ji”, sako: „nenoriu būti geros nuotaikos, bet ne „aš”…
Aš esu iš kitos epochos, kai žmonės norėjo turėti tikrą didelį intelektą. Tarybų laikais norint gauti tokią knygą iš užsienio, reikėjo rasti pacientą, turintį giminių Jungtinėse Amerikos valstijose, Vokietijoje ar kitose šalyse, nes mane išleisdavo nebent į Lenkiją ar Rytų Vokietiją. Skaičiau, mokiausi, gilinausi, dirbau su tuo, o šiuolaikiniai specialistai nori gydyti lengvai: skundžiatės bloga nuotaika – šekit, jums antidepresantai, persekioja nerimas, girdite balsus, – štai jums trankvilizatorius. Jie nesusigaudo, kad jie nesinaudoja dirbtiniu intelektu, – jie savo intelektą daro dirbtiniu. Mes taip atsisakom tikro intelekto, sielos intelekto, dvasios intelekto, teologinio intelekto. Šiandien gyvename dirbtinių, išgalvotų tiesų apsuptyje.
Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, ir jo tikslas visą gyvenimą artintis prie šito paveikslo, o ne sakyti: va aš toks ir mylėkit mane tokį, koks esu. Aš vis primenu kolegoms sielą ir tikėjimą, negaliu jiems to nepriminti, ir iš dalies suprantu, kodėl jie nori manimi atsikratyti, – jie jaučiasi įžeisti.
Kada aš pradėjau dirbti, buvo apie penkis psichotropinius vaistus, kurie mažina depresiją ar šalina haliucinacijas, dabar yra apie penkis šimtus. Jauni kolegos ir ligoniai galvoja, jeigu yra tiek vaistų, tai turbūt kiekvienam atvejui yra veiksmingų medikamentų. O jeigu tu su ligoniu kalbi ne pusvalandį, kad jam vaistų paskirtum, o valandą, kitą, kad jį suprastum ir jis tave suprastų ir kad atsirastų santykiai tarp mūsų, jau esi kitoks. Gydo ne žodžiai, nors sutinku, kad ir jie, ne tik vaistai, bet santykiai. Pasitikėjimas, tikėjimas yra tik ėjimas, vyksmas. Mes esam svarbūs žmonės, bet svarbiausia yra tai, kas tarp mūsų, mes save suprantame santykyje su kitais…
– Ar buvo pakliuvusi į jūsų rankas „pagarbaus bendravimo” su pacientais atmintinė, kur žodžiai „vyras”, „žmona” yra priskiriami žeminančiai kalbai? Ar ne dėl tokių dirbtinių tiesų kimšimo į galvas psichinių sutrikimų vis daugėja?
– Taip, jų daugėja. Kai pradėjau dirbti pagal tarptautinę psichikos ligų klasifikaciją – jų buvo apie 60, po dešimtmečio – jau 130, paskui – 200, dabar priskaičiuojama apie 300. Iš dalies dėl to, kad gyvenimas tampa vis intensyvesnis, iš dalies dėl to, kad žmonės nemoka atitinkamai reaguoti. Pacientas sako: daktare, aš sėdžiu internete, daktare, aš guliu internete, daktare, aš gyvenu internete, nesusimąstydamas, kad sugeria į save ne tik naudingos informacijos, bet dar daugiau šiukšlių. Suprantama, tame dirbtiniame pasaulyje daug lengviau gyventi, bet pakartosiu, ką vienas teologas yra pasakęs: kuo lengviau gyveni, tuo neteisingiau gyveni. Juo lengviau žmogus gali kitą įvertinti, lengvai mylėti, lengvai pasmerkti, lengvai nuteisti, tuo jis neteisingiau gyvena.
Suprantate, dirbtinis intelektas pats savaime yra didelis pavojus. Iš tikrųjų žmonės turi turėti idėjų. Bet idėjos turi tarnauti jiems, o ne jie – idėjoms. Aš pagal savo patyrimą jaučiu, kas tai yra. Prisimenu, tarybų laikais po paskaitos „Žinijos” draugijoje prisistato organizatorius ir sako: „Geriau neminėkite žodžio „siela”… Dabar vėl ne idėjos mums tarnauja, o mes turime joms tarnauti … Ir Leninas teigė, kad idėjos turi užvaldyti mases („Ideji dolžny ovladetj masami”- rus.)…
– Bet visa šita istorija turi ir gerąją pusę, tiesa?
– Taip. Su humoru turėčiau atsakyti, kad ne vieną, o daug gerų pusių: išvarė iš mano profesijos, iš ligoninės… Tarp kitko, pasakė: „Nuo 16 val. jūs neturite teisės čia būti, atiduokit raktą”. O ką man daryti su knygomis? Ten yra daugiau kaip tūkstantis knygų, jos mano pirktos, kad duočiau žmonėms skaityti, parodyti, koks didelis šitas mokslas, kad pagaliau pats žmogus įsitikintų, kad pas jį nėra šizofrenijos, pavyzdžiui….
Kai mane išvarė, ateinu į skyrių ir sakau: gerbiami pacientai, nuo šios dienos neturiu teisės dirbti, bet jūs dar galite man užduoti klausimų ir aš patarsiu, kokią knygą paskaityt. Žiūriu, kad jie visi šokiruoti. Mato, kad čia vyksta patologija. Jie atsistoja ir eina pas direktorių. Visi pacientai kaip vienas, aš nieko nesiunčiu. Grįžta po 45 minučių. Kodėl taip? 15 minučių direktorius jų neįsileido, sakė, kad kalbasi su viršininkais, ministerija, ir t.t., bet pamatęs, kad jie nesitraukia, vis dėlto pusvalandį kalbėjosi. Klausiu pacientų, tai kokia nauda buvo? Protingi žmonės, nors pacientai, sako: „Jums tai jokios naudos, bet mes supratom, koks žmogus yra direktorius”. Koks? „Bailys”, – sako. Tikėjausi, kad pasakys dar daugiau, bet nepasakė… (Juokiasi)
Minėjau, kad kitus daktarus atleisdavo iš darbo, bet jų niekada niekas taip negynė. Tai jau didelis pliusas, turint galvoje, kad pacientai iš viso bijo daktarų, ypač psichiatrų: jie gali nustatyti tokią diagnozę, kurios visą gyvenimą neatsikratysi. Bet jie nepabijojo, tarp kitko, aš juos ir mokau nebijoti.
Kita vertus, labai vertinu, ką socialiniam tinkle parašė mano buvę pacientai, kolegos, mokinys Robertas Petronis, pranciškonas Arūnas Peškaitis, Seimo narys Vytautas Sinica ir visi kiti,- esu visiems be galo dėkingas. Gal pagaliau šita problema taps aiškesnė visuomenei.
