„Šventieji, ne pasaulio lengvabūdžiai. Kaip Dievo malonė mus išgelbėja nuo vidinio sugedimo“ – taip pavadinta šiomis dienomis pasirodžiusi nedidelė knygelė, išleista Vatikano leidyklos, kurioje skaitytojas atras du popiežiaus Pranciškaus tekstus ir įvadinį žodį. Jos kopijos buvo padalytos ir Vyskupų sinodo dalyviams.
Vienas tekstas apie „Sugedimą ir nuodėmę“ buvo paskelbtas 1991 metais ir atnaujintas 2005 metais, kai popiežius Pranciškus jau ėjo Buenos Airių arkivyskupo pareigas. Antrasis tekstas pasirodė visai neseniai – tai popiežiaus, Romos vyskupo, laiškas Romos vyskupijos kunigams, paskelbtas 2023 rugpjūčio mėnesį. Pasak popiežiaus įvadinio žodžio, šie du tekstai atsidūrė vienoje knygelėje todėl, kad juos sieja ta pati gija: troškimas perspėti apie riziką pasiduoti pasaulio lengvabūdiškumui ir padrąsinti kovoti šventumo kovą.
„Krikščionių tikėjimas – tai kova, vidinės grumtynės su pagunda užsidaryti savajame „aš“ ir leisti, kad mumyse apsigyventų Tėvo, trokštančio mūsų laimės, meilė. Tai graži kova, nes, kai leidžiame Viešpačiui laimėti, mūsų širdys džiaugiasi pilnatve, o mūsų egzistenciją nušviečia begalybės spindulys“, – rašo Pranciškus.
Pasak jo, kaip Kristaus mokiniai visų pirma kovojame su pasaulio lengvabūdiškumo dvasingumu, kuris yra bažnytiniais rūbais apsivilkusi, šventumo regimybę sudaranti stabmeldystė, nepripažįstanti Dievo kaip mūsų gyvenimo ir pasaulio istorijos Viešpaties bei išlaisvintojo. Toks dvasingumas palieka mus mūsų pačių užgaidų ir įgeidžių malonei.
Turime kovoti. Ši kova nėra tuščia ar beviltiška, nes jau turi nugalėtoją – Jėzų, kuris savo mirtimi nugalėjo nuodėmės galią ir prisikėlimu suteikė mums galimybę tapti naujais žmonėmis.
Jėzaus pergalė turi vardą – tai kryžius, kuris iš pirmo žvilgsnio sukelia atmetimą, mus atstumia. Tačiau jis yra beribės, nuolankios ir atkaklios meilės ženklas. Jėzus mus mylėjo iki gėdingos mirties ant kryžiaus, kad nebegalėtume abejoti, jog jo rankos ištiestos net paskutiniam nusidėjėliui. Ši amžina meilė meta iššūkį bei orientuoja krikščionio ir visos Bažnyčios kelius. Jėzaus kryžius tampa kiekvieno tikėjimo pasirinkimo kriterijumi.
Knygelės apie šventumą įvade popiežius Pranciškus pacitavo vieną naujųjų laikų kankinio pal. Pierre Claverie, Orano (Alžyras) vyskupo, homiliją.
„Manau, Bažnyčia miršta, jei nėra arti savo Viešpaties kryžiaus. Kad ir kaip paradoksalu, iš ten kyla Bažnyčios stiprybė, gyvybingumas, viltis, krikščioniškas vaisingumas. Ne iš kitur. Visa kita tėra tik žvilgsnį užstojantys dūmai, žemiška iliuzija. Bažnyčia apgaudinėja save ir apgaudinėja pasaulį, kai apsimeta galybe tarp galybių, galbūt humanitarine organizacija ar spektaklius rengiančiu evangelizaciniu judėjimu. Gal ir tada ji ir blizgės, tačiau neliepsnos, Giesmių giesmės žodžiais, „stipria kaip mirtimi“ Dievo meilės ugnimi.
Dėl šio motyvo, pažymi Pranciškus, jis norėjo į vieną knygelę sudėti dviejų laikotarpių tekstus, vieną 1991 metų, iš naujo paskelbtą 2005-aisiais, jam esant Buenos Airių arkivyskupu, apie sugedimą ir nuodėmę, ir Laišką Romos kunigams. „Kas tarp jų bendra? Nerimas, kurį jaučiu kaip stiprų Dievo kvietimą visai Bažnyčiai likti budriai ir maldos jėga kovoti su bet kokiu nuolaidžiavimu dvasiniam pasaulio lengvabūdiškumui“, – rašo popiežius.
Bažnyčia apgaudinėja save ir apgaudinėja pasaulį, kai apsimeta galybe tarp galybių, galbūt humanitarine organizacija ar spektaklius rengiančiu evangelizaciniu judėjimu.
Ši kova vadinasi šventumas. Šventumas yra ne kartą ir visiems laikams pasiekta palaimos būsena, bet nepaliaujamas, nenuilstamas troškimas būti arti Jėzaus kryžiaus ir leidimas save formuoti pagal savęs dovanojimo logiką, priešinimasis mūsų priešo įtaigai, kad mes patys sau pakankami, kaip ir girdėjome Viešpaties žodžius, kad be jo nieko negalime padaryti (žr. Jn 15, 5).
Šventumas yra atvirumas tam „kažkam daugiau“, kurio Dievas prašo iš mūsų kasdieniame gyvenime. Kasdienybė yra vieta, kurioje reikia užleisti vietą mus nuo pakankamumo sau gelbstinčiam Viešpačiui. Ir tai, kaip moko šv. Ignacas Lojola, mus veda į laimę, kuri yra efemeriška, bet pilna ir rami.
„Siūlau skaitytojui šiuos tekstus kaip galimybę apmąstyti savo ir Bažnyčios gyvenimą“, – pažymi Pranciškus, pridurdamas, jog Dievas mūsų šventumo kelyje prašo būti atviriems jo naujumui, būti neramiais ir nenustygstančiais, o ne persisotinusiais bei patogiai įsitaisiusiais ar įsitvėrusiais netikro saugumo.
