Jei neturėtume prieš akis šviesaus horizonto, jei netikėtume laiminga ateitimi, gyvenimas neturėtų prasmės, sakė popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos dalyviams. Šio trečiadienio katechezė buvo skirta dieviškajai vilties dorybei.
„Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios padedami trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“, – taip apie vilties dorybę kalba Katalikų Bažnyčios katekizmas (1817).
Pasak popiežiaus, šie žodžiai visų pirma reiškia, kad viltis yra atsakymas į žmogaus širdyje kylančius fundamentalius klausimus: „Kas bus su manimi? Koks yra mano gyvenimo kelionės tikslas? Koks bus pasaulio likimas?“.
Būtų labai liūdna, jei nebūtų atsakymo į šiuos klausimus. Jei gyvenimo kelionė neturėtų prasmės, jei ji prasidėtų nuo nebūties ir vestų į nebūtį, tuomet kam iš viso mums reikėtų gyventi? Žmogaus gyvenimas būtų tikrai beviltiškas ir beprasmis. Žmogus pagrįstai galėtų maištauti: „Kam stengtis būti doru žmogumi, ko verta išmintis, teisingumas, susivaldymas, ko verta ištikimybė, kokia mano kasdienės kovos prasmė, jei viskas baigsis?“
Jei nebūtų vilties, visos kitos dorybės subyrėtų ir virstų pelenais. Jei nebūtų jokio tikro rytojaus, jokio šviesaus horizonto, beliktų pasidaryti išvadą, kad dorybės – tai tik bevaisės pastangos. Tik tuomet, kai tikime rytojumi ir kai žinome, kad jis bus laimingas ir mūsų dabartis nėra beprasmė, tvirtino Benediktas XVI savo enciklikoje Spe salvi („Išgelbėti viltimi“).
Krikščionis gyvena viltimi suprasdamas, kad jis ją turi ne dėl savo nuopelnų, sakė Pranciškus. Krikščionis tiki ateitimi, todėl, kad Kristus mirė, prisikėlė ir davė mums savo Dvasią. Ankstyvųjų Bažnyčios laikų krikščionims, kurie dar turėjo abejonių, apaštalas Paulius pateikia naują krikščioniškąją logiką: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ (1 Kor 15, 17–19).
Kitaip tariant, Paulius skelbia, kad, jei tikime Kristaus prisikėlimu, žinome, kad nei žmogaus pralaimėjimai, nei mirtis nėra amžini. Tačiau, jei netikime Kristaus prisikėlimu, tuomet ir apaštalų skelbimas, ir viskas yra tuščia.
Popiežius įspėjo dėl pavojaus būti nedėkingiems už vilties malonę. Mes dažnai nusižengiame vilčiai, kai pasiduodame blogiems troškimams, liūdesiui, kai galvojame, kad prarasta laimė palaidota visiems laikams. Nusidedame prieš viltį, kai graužiamės dėl savo nuodėmių pamiršdami, kad Dievas yra gailestingas, kad jo gailestingumas didesnis už mūsų širdis.
Nusidedame prieš viltį, kai palūžtame prieš savo nuodėmes. Nusidedame prieš viltį, kai leidžiame, kad ruduo išstumtų iš mūsų širdžių pavasarį, kai Dievo meilė nustoja degti mūsų širdyse, kai neturime drąsos priimti sprendimų, įpareigojančių visam gyvenimui. Šios dieviškosios dorybės – vilties – labai reikia mūsų pasauliui, sakė Pranciškus. Pasauliui reikia vilties, kaip ir kantrybės – dorybės, kuri eina koja kojon su viltimi.
„Broliai ir seserys, eikime pirmyn ir prašykime vilties malonės, vilties su kantrybe. Visada turėkime prieš akis mūsų laukiantį galutinį susitikimą. Visada atsiminkime, kad Viešpats yra su mumis, kad mirtis netars paskutinio žodžio. Eikime pirmyn ir melskime Viešpatį suteikti mums šią didžiąją vilties dorybę.“
