Švenčiant Verbų sekmadienį Kauno arkikatedroje iškilmingų šventų Mišių liturgijai vadovavęs arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas palaimino verbas gausiai čia susirinkusių žmonių rankose.
Diakonui Dariui Chmieliauskui paskelbus Evangelijos žinią pagal Luką apie Jėzaus įžengimą į savo miestą Jeruzalę, kur paskui turėjo kentėti, mirti ir prisikelti, panašiai kaip toji tada Jėzų sveikinusi minia dvasininkai ir tikintieji išėjo į procesiją paskui Kryžių aplink arkikatedrą su palaimintomis verbų šakomis. Arkikatedros choras, vadovaujamas Mindaugo Šikšniaus, savo giesme atkartojo tada minios Jėzui šauktą „Osana!“
Stiprus vėjas procesijoje plaikstė vėliavas ir drabužius, kaip tas nesiliaujantis Dievo Dvasios gūsis, kuris pučia, kur nori, kuris neša žmogų šio pasaulio keliais, dažnai nelengvais, tačiau vis bylodamas apie viltį, apie kitokį, kaskart naujai Dievo pradedamą laiką. Kitokį laiką Bažnyčiai dovanoja ir Verbų sekmadienis – prasideda Didžiąją savaitė, didžiųjų krikščioniškojo tikėjimo slėpinių apmąstymo laikas.
Vieną šių slėpinių Verbų sekmadienį pristatė Kančios istorija pagal Luką, kurią po procesijos arkikatedroje diakonas, arkivyskupas bei patarnavusios moterys perskaitė vaidmenimis.
„Bažnyčia šią dieną skaito Viešpaties kančios istoriją, kad visi drauge įsijaustume į tuos įvykius, tą neįtikėtiną dramą ir ypač į Jėzaus Asmenį, ir į tuos žmones, kurie Jį teisė ir kurie vėliau stebėjosi: „Šitas iš tikrųjų yra Dievo Sūnus.“
Šių metų Gavėnią paženklino kryžius. Karas Ukrainoje, tai, ką išvydo pastarųjų dienų pasaulis, galima drąsiai įvardyti šėtoniškos galios siautėjimu. Ką gali žmogus, gyvenantis be Dievo, pamatėme Bučos, Mariupolio, Berdiansko, Irpynės miestų vaizduose.
Atrodė, jog žmonija jau yra įveikusi pagundą spręsti problemas bombomis ir žmonių šaudymu. Ši iliuzija, prasidėjus karui Ukrainoje, subyrėjo. Žmonija mato savo pačios dramą – tai, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Verbų sekmadienį arkikatedroje.
Žmonija mato savo pačios dramą.
Savo homilijoje ganytojas atkreipė dėmesį, jog dabar visus lydi klausimas: kur, Viešpatie, esi, kai Ukrainos tautą, pasaulį ištiko tragedija? Kodėl šios mirtys, skausmas, neviltis?
„Tokie klausiami lydi į giliausią kančios slėpinį. Šiandien mums dovanojama Evangelija, kai įsijaučiame į Kryžiaus slėpinį, kur pats Dievo Sūnus įžengė į tą dramą ir duoda mums atsakymą, ką Dievas jaučia, kai žmogus daro nuodėmę, kai Dievą atmeta. Ir kas vyksta, kai žmogus pasirenka žudyti“, – kalbėjo arkivyskupas.
„Išgelbėk, Nukryžiuotasis, Ukrainą, Europą ir pasaulį nuo karo beprotybės“, – vėliau, be kitų išgelbėjimo ir pasigailėjimo maldavimų, Visuotinėje maldoje buvo garsiai išsakytas ir šis visų geros valios žmonių širdžių maldavimas karo Ukrainoje sukrėtimo dienomis.
„Tegul Viešpats gaivina ir stiprina mūsų širdis. Velykos yra ir kiekvieno iš mūsų asmeninė šventė, kalbanti apie mūsų tikslą ir gyvenimo kryptį“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas, palydėdamas į Didžiąją savaitę Bažnyčios palaiminimu.
