Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė dokumentą, kuriame pateikiami pasiūlymai apie žmones su negalia Bažnyčioje, surinkti per dikasterijos surengtą sinodo sesiją.
Prieinamumas, mokymas, teologinės įžvalgos, aktyvus dalyvavimas Bažnyčios sielovadiniame gyvenime. Tai yra keturios veiksmų sritys, kuriomis siekiama sustiprinti tikinčiųjų su negalia bendrą atsakomybę, jos pristatomos Pasauliečių, šeimos ir gyvenimo dikasterijos paskelbtame dokumente „Džiaugsmas be ribų“. Tekste apibendrinami pranešimai, surinkti per dikasterijos sinodinio klausymosi sesiją, į kurią dikasterija pakvietė grupę žmonių su negalia.
Pirma iniciatyva buvo „Bažnyčia – mūsų namai“, kuria siekiama „pasiūlyti pakeisti mentalitetą, kai kuriose pasaulio vietose tai jau vyksta arba turi tam tikrą pagrindą keistis, tačiau kitur tai kaip kalnas, į kurį dar reikia įkopti.“
Naujame leidinyje „Džiaugsmas be ribų“ pabrėžiama, kad „įtraukianti Bažnyčia, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, skirta „visiems, visiems“, kviečia kiekvieną krikščionį, taip pat ir turinčius negalią, prisiimti atsakomybę pašaukimo ir misijos kelionėje, kuri mums visiems buvo dovanota per krikštą.
Šio sinodinio proceso dalyviai pabrėžia būtinybę užtikrinti geresnę prieigą prie erdvių, liturgijos ir dokumentų, todėl ragina šalinti architektūrines kliūtis, dėl kurių bažnyčios daugeliu atvejų tampa jiems neprieinamos, versti liturginius tekstus į nacionalines gestų kalbas, rengti Bažnyčios dokumentus Brailio raštu. „Būtų prasminga tai pradėti nuo Šventojo Tėvo vadovaujamos liturgijos tekstų ir Šventojo Sosto dokumentų.“ Kiekviena atskira Bažnyčia turėtų skirti ir reikiamus finansinius išteklius, kad tai užtikrintų.
Dokumente pažymima, kad ganytojai ir sielovados darbuotojai turėtų būti mokomi suprasti, kas yra negalia, kaip ji veikia žmones socialiniu ir bažnytiniu lygmeniu, bei iššūkius, su kuriais susiduria tikintieji su negalia. Siekdami kovoti su kultūriniais stereotipais, dokumento rengėjai siūlo susipažinti su įvairiomis negalios formomis, pažinti ir mokytis apie kasdienius žmonių su negalia poreikius, išklausyti žmonių su negalia liudijimus, kviesti juos dalyvauti darbo grupėse.
Dokumente taip pat rekomenduojama mokyti bendruomenę keisti požiūrį į žmones su negalia, žvelgiant į jų potencialą, o ne į ribas. „Džiaugsmas be ribų“ pabrėžia, kad svarbu mokyti šeimas, kurių nariai turi negalią, kad jos suvoktų savo teisę ir pareigą visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, mokytųsi evangelizuoti, kad būtų misionieriais, kurie skelbia Dievo žodį, patarnauja liturgijos metu ir per šventes.
Teologinių svarstymų lygmenyje dokumento rengėjai primena, kaip svarbu pripažinti, kad negalia nėra susijusi su nuodėme (prigimtine ar kitokia) ir kad ribotumas yra žmogaus prigimties, nors jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27), savybė. Visus šiuos ribotumus prisiėmė ir atpirko gailestingasis Dievas, įsikūnijęs ir prisiėmęs mūsų žmoniškumą.
