Rugpjūčio 11-16 d. apie 40 dalyvių išsiruošė į nepamirštamą nuotykį – kelyje ieškojo atsakymų apie savo pašaukimą. Dalyviai – jaunimas iki 35 m. – keliavo pėsčiomis ir autobusu. Kojomis žvitriai pražygiuota daugiau kaip 60 km.
Stovykla startavo Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne, kitą dieną pėsčiomis eita į Vajasiškį, iš ten autobusu keliauta į Latvijos miestelį Viškius, Žolinės išvakarėse iš Viškių eita į Agluoną, o po iškilmingos Švč. Marijos Marijos Ėmimo į dangų iškilmės lietuviškoje Šiluvoje – Agluonoje – dalyviai sugrįžo pas rūpestingąsias Utenos Dievo Apvaizdos seseris.
Pripildantys liudijimai
Stovyklą organizavusi Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komanda programoje numatė skirtingų pašaukimų liudijimus. Širdį atvėrė: sesuo Veronika, kunigas Algis Neverauskas, Ievos ir Justo Bikelių šeima, eremitas Patrikas, Latvijos „Marijos radijo“ programų direktorius Janis Melnikovas ir sesuo Gunta.
Keliaujančią pašaukimų stovyklą lydėjo kunigas Liutauras Vilėniškis, sesuo Loreta Armalytė, sesuo Veronika, į angelų chorus balsais besilygiuojantys šlovintojai Kristina Dapkutė, Julius Armalis ir Mindaugas Giedraitis bei linksmai nusiteikusi Pašaukimų sielovados komanda. Logistikos skyriui darbščiai vadovavo Jurgita Čepaitė. Stovyklos metu debiutavo „Pašaukimų TV“, kuriai trumpas žinias filmavo Donatas Pranckevičius. Iš latvių kalbos liudijimus ir iškilmingas Žolinės Mišias nuotaikingai vertė Andrius Jakelis.
Kuo TU Vardu?
Visos stovyklos dienos turėjo skirtingas temas. Jas vienijo vienas jungiklis – vardas.
1 diena. Mano vardas
Rugpjūčio 11 d. stovyklos dalyvius su šiltais apkabinimais ir skanumynais nuklotais stalais pasitiko Utenos Dievo Apvaizdos vienuolyno seserys Veronika ir Dominyka. Po vakarienės kiekvienas dalyvis išgirdo savo vardo reikšmę, susipažino, dovanų gavo mėlynas stovyklos movas su citata iš Izaijo knygos (43 sk.) „Pašaukiau tave vardu“ bei žaismingą giesmynėlį. Po to buvo pasiskirstyta į grupeles, kiekviena jų gavo vardą, susijusį su išskirtine pašaukimo istorija: Samuelio, Mozės, Jeremijo, Eliziejaus, Juditos ir Rūtos. Grupelėse dalyviai pristatė savo vardo istorijas, papasakojo apie Krikšto vardą. Galiausiai nuvargę po dienos įspūdžių dalyviai sugulė saldaus miegelio minkštuos pataluos.
2 diena. Kas aš esu?
Ankstyvas rytas prasidėjo Taizé pamaldėlėmis ir energinga Mintautės vedama mankšta. Iškratę blogas mintis ir apšildę sąnarius dalyviai keliavo pasistiprinti, o tuomet – į daugiau kaip 36 km žygį pėsčiomis iš Utenos ir Vajasiškį. Kad ėjikai pirma laiko nenugeibtų, sesuo Dominyka kiekvienam įteikė po energizuojantį batonėlį. Prieš išjudant kiekvienas dar išsitraukė po šventojo vardo lapelį (tarp jų puikavosi net šv. Kunigunda) ir susiskirstė į pokalbių poras. Šlovindami Dievą dalyviai paliko Uteną. Pirma atokvėpio stotelė – Medenių kaimo dvarelis, kurio savininkai privaišino svečius karšta sriuba, mėsike ir pravedė ekskursiją. Saulės atokaitoje prigulę popiečio poilsio, dalyviai klausėsi ses. Veronikos mokymo.
„Sulaukus vienuolikos metų mano tėvai išsiskyrė, tuomet daviau priesaiką: aš savo laimę susikursiu pati! Pernai dalyvavau vidinio išgydymo / atleidimo rekolekcijose, teko prisiminti, kas per gyvenimą įskaudino, ir prieiti išpažinties. Turėjau trumpiausią gyvenimo išpažintį, nes supratau, kad šiose rekolekcijose turiu atnešti minėtą savo priesaiką. Suvokiau, kad Dievui Tėvui užvėriau savo širdį, nes man nereikia to, ką Jis duos, juk AŠ PATI sukursiu savo laimę. Išpažinty pasakiau tik tuos tris žodžius. Po kelių sekundžių kunigas man uždėjo rankas ant galvos ir tarė: „Tu net neįsivaizduoji, kiek Dievas dar tau yra paruošęs ir kaip JIS TAVE MYLI…“, – pasakojo ses. Veronika ir pridūrė, jog po išpažinties praėjus vos 10 min. ji pajuto, kad buvo atkurtas santykis su Dievu Tėvu. „Persmelkė jausmas, kad esu Jo dukra. Širdy buvo beprotiškai gera!“
„Šis pasaulis nekenčia tylos, ramybės, o Dievas kaip tik kalba tyloje, ramybėje, į širdį. Klausykit „vidinės navigacijos“, ji visą laiką rodys tiesiausią kryptį“, – sakė kunigas A. Neverauskas ir pridūrė: „Tik bėda, kad dabar visas dėmesys sutelktas į technologijas ir nėra kada klausytis savo vidaus. Tada ir prasideda blūdijimai…“, – konstatavo kunigas.
Pakeliui į Spitrėnus liudijimą pasakė Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kunigas Algis Neverauskas. „Klausykit savo širdies!“ – pirmiausia garsiai sušuko kunigas ir prižadino nuo saulės kiek apsnūdusius keliautojus. O kad išgirstum širdį – reikia tylos, nurimti bent 5 minutėms, ir visi atsakymai ateis. Pasak jo, geriau paskirti dieną, tris ar savaitę užsidaryti tyloje, vienuolyne ir ten atrasti save, negu blaškytis po universitetus dešimt metų ir vis tiek būti nelaimingiems, nuolat keisti darbus, vėl studijuoti…
Gailestingasis Jėzus sako: „Bandyk atpažinti mano valią, nes tai yra geriausia, ką aš esu numatęs tau. Iš to ateis tau vidinis džiaugsmas ir paguoda. Ko tau neduos pasaulis“, – ištrauką citavo kun. A. Neverauskas.
Juknėnuose dėmesį sutelkė jauna Ievos ir Justo Bikelių šeima, susituokusi prieš porą metų ir auginanti dukrytę. Pora susipažino „Tinder“ programėlėje. Ieva prieš tai dar buvo svarsčiusi apie vienuolystę, tačiau praėjusi Šv. Jokūbo kelią metams išvyko pagyventi į Kretingą ir kandidatūrą atsiėmė. Ieva ir Justas liudijo, kad iki santuokos pasirinko draugauti skaisčiai, ir tai buvo vienas geriausių jų sprendimų.
„Gali skambėti senoviškai ir nepopuliariai, tačiau visiems siūlau išbandyti šį nuotykį. Tai – mūsų šeimos pamatų akmuo“, – pažymėjo Ieva. „Džiaugiuosi, kad šiame pasirinkime buvome stiprūs, gerbėme, palaikėme vienas kitą“, – pridūrė Justas.
Kaip jie suprato, kad pagaliau sutiko išrinktąjį? „Jaučiau, kad jis nori būti laimingas. Dėl laimės jis pasiruošęs daug atiduoti, kartais kažko atsisakyti. Laimę supratome panašiai“, – teigė Ieva.
Kardinalių pokyčių į šeimos gyvenimą atnešė dukra Gabrielė. „Stipresnių patirčių negu vaikas neturime. Vaikas – stebuklas ir išbandymas, nieko stipresnio gyvenime nesu patyrusi“, – sakė Ieva.
Bikelių šeima turi savo tradiciją: kartą per savaitę susėdę jie pasako vienas kitam už kažką ačiū, prašau, ir atsiprašau. „Bėda tik, kad paprašyti vis neturime ko“, – šypsojosi pora. Sutuoktinius labiausiai jungia bendros patirtys kasdienybėje, tad vis stengiasi ką nors nuveikti kartu. „Niekada geriau negu gyvenant šeimoje dar nėra buvę. Laimingesnė nesu buvusi!!!“ – džiaugsmingai liudijo Ieva.
Po ilgos dienos vaikštūnai pagaliau ištiesė kojas Vajasiškyje, ir ne bet kur – o ant prašmatnių, šiaudais kimštų lovų! Naktinėtojai dar spėjo atsigaivinti ežerėlyje ir pastebėti krentančius meteorus. Toli nenardė, nes vietomis ežero gylis siekia net 40 m (!).
3 diena. Pašaukiau Tave vardu
Po pusryčių, Taizé pamaldėlių ir mankštos kun. Liutauras Vilėniškis sakė įkvepiantį impulsą. Jis akcentavo, kad vardai kartojasi, tačiau kiekvienas žmogus nešiojasi kažką, kas yra savita, unikalu, ko kito žemėje daugiau nesutiksi. „Mūsų esybė unikali, nepakartojama, nėra mano kopijos. Serialo „The Chosen“ 1 serijoje Dievas pašaukia Mariją Magdalietę. Viešpats ištaria vardą ir jos gyvenimas pasikeičia. (…) Pasakius Dievui „taip!“ gyvenimas pradės radikaliai keistis“, – įsitikinęs kun. L. Vilėniškis.
Priešpiet mokymą apie šventumą pasakė eremitas Patrikas. Prieš kelis dešimtmečius tylos maldoje Patrikas išgirdo Dievo kvietimą: „Važiuok į Lietuvą ir ten melskis.“ Ir jis išvyko. Rankose teturėjo Rožinį ir Šventąjį Raštą.
„Mūsų pirmas pašaukimas – būti pakrikštytiems. Svarbiausias žmogaus pašaukimas – mylėti ir šventėti (…) Tik dabar viskas išsikreipę, žmogus nebelaiko Dievo gyvenimo centru, tad galia, kurią jis turėjo – išsikreipė. Žmogus tapo pasaulio tironu, sumaišties kėlėju. Privalome vėl atkurti ryšį su Dievu! Tada gyvenimas vėl eisis sklandžiai“, – kalbėjo atsiskyrėlis Patrikas.
Kaip suprasti, ar tai mano pašaukimas? „Pasirinkus dera pasvarstyti: ar šiame kelyje galėsiu dar labiau mylėti?“ – susimąstyti skatino Patrikas.
Prieš kelionę į Latviją stovyklos dalyviai turėjo SUTAIKINIMO pamaldas Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. „Kai turime nuodėmių, mūsų gyvenimas tampa audra. Einant išpažinties vėjas mumyse pamažu rimsta. Eiti išpažinties – tai lyg keliauti į sielos dušą, tuomet patiri Krikšto malonę, t. y. apsigaubi Šventąja Dvasia. Naudokitės proga įsitikinti, kad Dievas yra meilė“, – išpažinties eiti skatino Tiberiados bendruomenės brolis Mišelis.
Pakeliui į Viškius, ties Šunelės kaimu sugedo autobusas, bet vairuotojas su kun. Liutauru priešakyje gedimus netruko pašalinti.
Naktį laukė Šv. Mišios įspūdingoje Viškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.
4 diena. Teesie man pagal Tavo Žodį
Po Taizé pamaldėlių, mankštos ir pusryčių sekė Laimintos Ūsaitės mokymas. Ji sakė, kad priėmus sprendimą dėl pašaukimo turi ateiti džiaugsmas ir ramybė, tai įrodo, jog nuspręsta teisingai.
„Nedarykite pasirinkimo strese, baimėje! Kaipgi neprašovus? Jei nepataikysit, Dievas nesakys: „Na ir nevėkšla, nepataikei.“ Kad ir prašaunam, Dievas giliai įkvepia ir sako: „Myliu tave vis tiek ir tau padėsiu.“ Taigi, kvėpuokit!“ – žaismingai ragino Laiminta.
Užsidėję kuprines dalyviai iš Viškių patraukė į Augštkalnį. Po Šv. Mišių ir pietų šventoriuje gyvenimo liudijimu dalinosi Latvijos „Marijos radijo“ programų direktorius kunigas Janis Melnikovs SJ. „Nesu iš religingos šeimos, bet kai man buvo aštuoneri, šeimai nei iš šio, nei iš to pasakiau – „būsiu bažnyčios Dievelis“! Šeima pasimetė… Sulaukęs trylikos pasikrikštijau. Po mokyklos svarsčiau tapti gydytoju arba kunigu. Baigiau Rygos seminariją“, – pasakojo J. Melnikovas. Dar seminarijoje užsimezgė draugystė su Lietuvos jėzuitais, kol galiausiai juo tapo pats. „Jėzuitai turi posakį: jei nori pamatyti pasaulį – tapk jėzuitu. Taigi, iš pradžių vykau į Angliją, tada į Ameriką, baigiau studijas“, – dėstė kunigas Janis ir pridūrė, kad šiuo metu yra darboholikas – dirba net septyniuose darbuose.
„Kai tau 30–40, pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą normalu. Nereikia per daug išgyventi, kokiam amžiuj Dievas pašauks. Svarbu, kad išvis pašauktų. Bet, aišku, geriau, kai pašaukia 20-ies. Jokio spaudimo“, – įdėmiai pažvelgęs į publiką tarė latvių kunigas.
Tądien įveikę apie 23 km žygeiviai pagaliau atsidūrė lietuviškoje Šiluvoje – Agluonoje! Triskart „valio“!
Apšilę kojas šventoje vietoje dalyviai išgirdo latvės ses. Guntos liudijimą. Ji buvo susižadėjusi, tačiau pajuto, kad Dievas kviečia kitur.
„Vieno susitikimo metu prie bažnyčios mano sužadėtinis leptelėjo: „Man nesvarbu, kur tuoksimės, kad ir po obelim.“ – Pagalvojau, su kuo aš čia tada tuokiuosi?! Netrukus tyloje Dievas per širdį prakalbo, kad einu ne ten, kur reikia, kad šeima – ne mano kelias. Įstojau į vienuolyną. Priėmus sprendimą atėjo džiaugsmas ir ramybė“, – sakė ses. Gunta.
Ji akcentavo, kad Dievui svarbu visuma, ne tik maldos, bet ir žmogaus kūnas, psichika, emocijos. „Todėl pravartu su savimi susipažinti. Dirbti su savimi reikia visą gyvenimą. Nusiteikite. Ir krizių nebijokite, jos padeda augti. (…) Dievas nori jums kažko labai gero ir ypatingo. Ir dar svarbu – kiekvienas esate unikalus, tad niekad nelyginkite savęs su kitais! Telydi jus Marija pašaukimo kelionėje“, – atsisveikino ses. Gunta.
Agluonos baziliką apgaubus sutemoms Keliaujančios pašaukimų stovyklos dalyviai įsiliejo į masinę Žiburių procesiją. Ji kiek priminė epizodą iš M. K. Čiurlionio kūryba paremto filmo „Angelų takais“. Buvo įspūdinga! Toliau keliauta į Šv. Mišias, o ištvermingiausieji dalyvavo naktinėje adoracijoje iki pat 9 val. ryto. Kai kurie iš nuovargio čia pat net prigulė nusnausti posmelį.
5 diena. Mano misija
Po Taizé pamaldėlių, mankštos ir pusryčių dalyviai išklausė Pašaukimų sielovados komandos narių Gretos ir Eleonoros impulso apie savo misiją ir apsvarstė, kaip turimi talentai padeda siekti savojo pašaukimo. Vidurdienį visi skubėjo į šventines Žolinės Mišias Agluonos bazilikoje. Papietavę ir mikliai sukritę į autobusą dalyviai išriedėjo į Uteną. Prasidėjo miego kelias – snaudė kone visi. Atvykę ir atsigaivinę Utenos ežere, dalyviai suskubo ruoštis Talentų vakarui ir keturių tortų degustacijai bei liaudies šokiams ir jaukioms dainoms su gitara. Vakaro metu su 30 metų amžinųjų įžadų sukaktimi buvo iškilmingai pasveikinta ses. Loreta Armalytė.
6 diena. Tu esi mano
Paskutinę dieną ištvermingiausi dalyviai pradėjo 7 val. Šv. Mišiomis, tuomet skubėjo prie ežero į Taizé pamaldas ir mankštą. Tada sekė kun. Liutauro refleksija apie molį Dievo rankose ir realų ėjimą minkyti iš tikro molio. Eleonora ir Greta paragino dalyvius iš molio numinkyti svarbiausią stovyklos žodį / suvokimą, o galbūt pašaukimo svajonę. Aptarę, ką per šešias dienas patyrė ir išgyveno, bei padėkoję vaišingosioms Utenos Dievos Apvaizdos seserims visi išsiskirstė namolio. Bet neilgam – rugsėjo 9 d. visi susitiks linksmame ir naujų patirčių žadančiame „afteryje“. Ir vėl suvešės bičiulystė!
