Velykinis Panevėžio vyskupo sveikinimas.
Mieli broliai ir seserys,
ieškokime prisikėlimo žinios liturgijoje, kurią švenčiame su tvirtu tikėjimu. Velykų rytą giedame sekvenciją, skaičiuojančią tūkstantmetę tradiciją, priskiriamą viduramžių vienuoliui Vipone. Nuskamba klausimas ir prašymas tai mokinei, kuri pirmoje leidosi į paieškas sode:
„Pasakyk mums, Marija, ką esi mačius kelyje?“ Tai yra vienintelis klausimas, kurį užduoda mokinių bendruomenė Marijai Magdalietei Velykų rytą.
Brangieji, mes esame tie, kurie tikime dėka kitų paliudijimo, kaip kad Viešpats yra pasakęs apaštalui Tomui: „palaiminti, kurie tiki nematę“. Velykų šventė mus skatina būti smalsiais ir priimti kitų liudijimą apie patirtą susitikimą su Prisikėlusiuoju. Apaštalinis tikėjimas mums garantuoja žinios autentiškumą, kuris mus pasiekia per kitą žmogų.
„Mano viltis, Kristus, prisikėlė!“ Šiame džiaugsmo kupiname šūksnyje yra sukoncentruota visa jėga tos velykinės sekvencijos, kurią skelbia šio ryto apeigos. Gyvenimas yra stipresnis už mirtį ir autentiška viltis neišblėsta net tuomet kai regis, kad visi lūkesčiai tebuvo iliuzija. Prisikėlimas tampa naujo gyvenimo versme, suteikiančia jam amžinybės skonį.
Evangelijoje iš Marijos Magdalietės lūpų nuskamba kvietimas visiems Kristaus mokiniams: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“. Viskas prasidėjo Galilėjoje, kur Jėzus pašaukė savo mokinius, ten jis ir vėl iš naujo juos surinks draugėn.
Velykos kviečia kiekvieną sugrįžti prie savo pašaukimo ištakų. Išgąstis, nusivilimas, apmaudas, pasaulio reikalai, dienos rūpesčiai, visa tai gali mane atitolinti nuo pirminio pašaukimo, tad šiandien Prisikėlusysis tave kviečia sugrižti prie tavo pašaukimo šaknų, nes tik Prisikėlimas suteikia kiekvienam pašaukimui amžinybės prasmę, tik Prisikėlimas duoda išliekančią vertę tavo darbams.
Velykų rytą moterys pamatė tai, ko nesitikėjo: tuščią kapą ir Atpirkėją, kurį palaikė sodo darbininku. Kapo sodas tapo džiaugsmo ir gyvenimo sodu. Mokiniams „pamatyti Viešpatį“ ir „tikėti Viešpatį“ tapo tuo pačiu dalyku. Melskime šiandien, kad žmogaus žvilgsnis nebūtų vien tik išorinis veiksmas, bet kitą žmogų bei supantį pasaulį pajėgtų regėti ir tikėjimo žvilgsniu.
Evangelistas Jonas aprašo kaip Marija Magdalietė darė viską, kad tik rastų nors menkiausią supratimą, nors kokių žinių apie Jėzaus likimą. Galiausiai ji Jėzaus net neatpažino kai žvelgė į jį ašarų pilnomis akimis.
Brangieji, ne liudesys, bet viltis ir džiaugsmas leidžia regėti tikėjimo akimis. Verta užduoti retorinį klausimą: dėl kokių priežaščių liūdi šiandienos krikščionis?
Izaokas iš Sirijos sako: „Vienintelė ir tikra nuodėmė yra likti abejingu Prisikėlimui“.
Man regis, net jeigu mes ir nesusimąstome, tačiau šiandien esame labai panašūs į tą pirmykštę Kristaus mokinių benduomenę, kurie negalime likti abejingi Priskėlimui.
Apeigos nuo Paskutinės vakarienė iki Priskėlimo ryto mums pasakojo Jėzaus istoriją, kurios dalyviais buvome. Bičiulių paskutinė vakarienė, nejaukus išdavystės šešėlis ir nuoširdi malda Alyvų sode, galiausiai Kryžiaus kelias miesto gatvėmis.
Šv. Velykų rytą iš Kristaus lūpų nuskamba mano vardas, kuris kviečia ne liūdėti, bet su džiaugsmu eiti pas savuosius irskelbti velykinį Aleliuja.
Brangūs tikintieji, „Žinome Kristų tikrai prisikėlus“, kuris visad eina pirma mūsų, tad su drąsa, pasiryžimu ir uolumu leiskimės į tikėjimo kelionė, nešdami Priskėlimo žinią!
