Dalinamės pamąstymais apie uždarymų namuose dėl pandemijos įtaką vaikų ir jaunimo psichinei sveikatai. Autorius dalinasi patirtimi Anglijoje, tačiau manome, kad ji bet kurioje šalyje yra panaši ir labai svarbi pasidalinti.
Martyn Whittock (Martynas Whittockas) yra evangelikas ir Anglikonų bažnyčios licencijuotas pasaulietinis tarnautojas. Jis yra istorikas, penkiasdešimt dviejų knygų autorius ar bendraautorius, jo darbai apima platų istorinių ir teologinių temų spektrą. Be to, kaip komentatorius ir apžvalgininkas jis rašė daugeliui spaudos ir interneto naujienų portalų, davė interviu radijo laidose, kuriose tyrinėjo tikėjimo ir politikos sąveiką, taip pat dalyvavo „Sky News” laidoje, kurioje aptarinėjo politinius įvykius JAV. Naujausios jo knygos: „Trump and the Puritans” (2020 m.), „The Secret History of Soviet Russia’s Police State” (2020 m.), „Daughters of Eve” (2021 m.) ir „Jesus the Unauthorized Biography” (2021 m.). Trisdešimt penkerius metus jis dėstė istoriją ir religiją keliose Anglijos bendrojo lavinimo mokyklose, buvo vadovas, humanitarinių mokslų direktorius ir atsakingas už dvasinį, moralinį, socialinį ir kultūrinį (SMSC) ugdymą.
2020 m. sušvelninus pandeminio uždarymo namuose taisykles, kai pagaliau buvo leista susitikti su žmogumi, nepriklausančiu namiškių ratui, pasivaikščioti su juo, susitikau su draugu dvasininku iš bažnyčios, kuri buvo naujai įkurta netoliese esančiame dideliame mieste. Jo bažnyčia buvo labai prašmatniai įrengta: gerai finansuojama, madingas naujas pastatas, pažangios technologijos, daug jaunų vadovų.
Bet kokiu atveju, mes pradėjome kalbėtis apie vaikų ir jaunimo bažnyčią ir apie tai, kaip mums sekėsi susidoroti su apribojimais. Savo bažnyčioje esu savanorių vadovas, prižiūrintis šią sritį, todėl atidžiai stebėjau, kaip sekasi dirbti mano komandoms. Pasakiau savo draugui, kad nors apribojimai kėlė stresą, buvome maloniai nustebinti, kiek daug vaikų ir jaunuolių dalyvavo mūsų internetiniuose susitikimuose. Nors buvome „Zoom” naujokai ir kartais ši programa atrodė šiek tiek nepatogi, kassavaitinis jaunuolių lankomumas buvo labai didelis. Tiesą sakant, jis buvo geresnis nei tada, kai mūsų grupės iki pandemijos paprastai susitikdavo asmeniškai!
Jo atsakymas mane nustebino. Jo bažnyčios komanda buvo sukūrusi tikrai įspūdingus internetinius išteklius: gerai parengtus, gražiai sukurtus, dainuojančius ir šokančius. Ir rezultatas? Prisijungusių jaunų žmonių skaičius buvo labai nedžiuginantis. Kas nutiko?
Nusprendėme, kad atsakymas labai paprastas. Atskirti nuo asmeninio bendravimo su draugais ir vadovais, „Zoom” ekranų krūva – net ir su dviem sekundėmis vėluojančia kalba – buvo patrauklesnė (ir teikė daugiau ryšio, net paguodos) nei nepriekaištingos prezentacijos. Jiems reikėjo asmeninio kontakto. Būtent tada suvokėme, kas užgriuvo mūsų vaikus ir jaunimą.
Mišri darbo namuose palaima
Daugelis žmonių pasakojo apie asmeninį „išsilaisvinimo” jausmą, kurį jie pajuto, kai nebereikėjo eiti į biurą, o galima dirbti namuose. Buvo giriama laisvė nuo važinėjimo į darbą bei ekonominis taupymas, nes nebereikia išlaikyti darbo vietos biure arba mokymosi erdvės mokykloje ar koledže. Ir akivaizdu, kad daugeliui žmonių „naujoji norma” turi teigiamų aspektų, susijusių su darbu.
Tačiau, kaip daugelis žmonių paliudys, yra ir kita šios „naujosios normos” pusė. Daugelis žmonių patyrė izoliaciją, perpildymą, darbo vietos trūkumą, konkurenciją dėl įrenginių ir interneto ryšio. O tiems, kurie prisijungia prie komandos naujai, „darbo namuose” patirtis dažnai būna visai kitokia nei „išlaisvinanti”! Kaip pastebėjo vienas išmintingas draugas: „Dirbdami namuose, žmonės pasipelno iš socialinio kapitalo, kurį sukaupė ir investavo per ankstesnius metus”.
Tačiau tiems, kurie šio „socialinio kapitalo” nesukaupė, tenka tik izoliacija, vienatvė ir susiskaldymo jausmas. Taip pat ir tiems, kurie priklauso nuo asmeninio bendravimo, buvo sunku susidoroti su šia patirtimi.
Niekas to nepatyrė labiau nei mūsų vaikai ir jaunimas. Tai prasidėjo nuo elementariausio lygmens. Dažnai buvo komentuojama, kad jaunimas turi daugybę prietaisų, galinčių naudotis internetu, ir kad jie idealiai tinka darbui internetu. Žinoma, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dauguma šių „įrenginių, galinčių naudotis internetu”, yra mobilieji telefonai. Ar kada nors bandėte rašyti esė arba rengti pristatymą mobiliuoju telefonu?
Daugelis šeimų ir jaunų žmonių neturi nešiojamojo kompiuterio. Arba šeimos nešiojamasis kompiuteris buvo labai reikalingas, nes tėvai taip pat patyrė „išlaisvinantį džiaugsmą” dirbti namuose. Skurdžiausių šeimų padėtis buvo nepavydėtina, ir nemažai mokinių retai arba niekada neprisijungdavo prie kompiuterio. Jie būtų norėję, bet tiesiog negalėjo to padaryti. Pandemija buvo nukreipta prieš neturtingųjų ir atstumtųjų švietimą, kaip ir prieš senų, neturtingų ir turinčių sveikatos sutrikimų žmonių sveikatą.
Nenuostabu, kad iškilo problemų su mokiniais, kurių noras mokytis visada kėlė susirūpinimą. Tie, kurie ir taip buvo atsilikę nuo kitų mokinių, izoliacijos metu dar labiau atsiliko.
Vyriausybės iniciatyvos gerokai atsiliko nuo poreikių. Žinojau apie vieną mokyklą, kuri, atsisakydama vyriausybės pažado gauti nešiojamuosius kompiuterius, nuvalė dulkes nuo savo sugadintų kompiuterių ir išdalijo juos mokiniams, kuriems jų reikėjo. Tai buvo nešiojamieji kompiuteriai su sulūžusiais klavišais, nereaguojančiais jutikliniais kilimėliais ir lėta interneto prieiga, kuri daugelį metų varė iš proto mokytojus. Tačiau dabar jie tapo vieninteliu būdu mokiniams palaikyti ryšį.
Atsižvelgiant į mūsų bendruomenes ištikusią krizę, atvirai kalbant, nepaprastai gerai sekėsi mokykloms susidoroti su sunkumais ir mokytojams bei mokiniams įveikti sunkumus, kad galėtų mokyti. Tačiau tai kainavo brangiai.
Poveikis psichinei sveikatai
Skaičiuojant pandemijos išlaidas, neigiamas poveikis psichikos sveikatai turi būti pažymėtas niūriame balanse. Mažai kas tai patyrė labiau nei mūsų vaikai ir jaunimas. Ir tai buvo blogiau nei sutrikusios pamokos, neleidžiamas laikas su draugais, neįvykęs išleistuvių vakaras, jokios užklasinės veiklos. COVID-19 taip pat tapo rimtų psichikos ligų padariniu.
2021 m. rugpjūčio mėn. žurnale „The Lancet” buvo paskelbta ataskaita apie pandemijos poveikį jaunų žmonių psichikos sveikatai. Jame buvo pranešama apie „Co-SPACE tyrimo” išvadas. Tai Jungtinėje Karalystėje atlikta 4-16 metų vaikų ir paauglių bei 11-16 metų paauglių tėvų ir globėjų apklausa. Ji pradėta 2020 m. pirmojo uždarymo namuose pradžioje ir apėmė duomenis iš daugiau kaip 8 700 šeimų. Nedaug ką nustebs, kad per uždarymus gerokai padaugėjo elgesio, emocinių ir dėmesio sutrikimų atvejų.
Blogai buvo visiems vaikams ir jaunuoliams, tačiau atrodė, kad blogiau buvo ikimokyklinio amžiaus vaikams (4-10 metų). Labiausiai tikėtina priežastis – „izoliacija nuo bendraamžių ir stresas šeimoje”. Tas pats dėsningumas paveikė ir šių vaikų tėvus, nes jie derino mokymąsi namuose su darbo reikalavimais ir buitiniais įsipareigojimais. Iš šių tėvų daugiau kaip 60 % nurodė, kad „jie nesijautė galintys patenkinti ir vaiko, ir savo darbo poreikių”.
Šią žalą bus sunku atitaisyti. Apskritai stresas ir mokymosi mokykloje sutrikimai – kartu su izoliacija nuo bendraamžių – labiausiai paveikė mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, neurologinių raidos sutrikimų, ir mokinius iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Ypač nerimą kelia tai, kad ši grupė ir toliau praneša apie šias problemas, nepaisant to, kad apribojimai sušvelnėjo ir dėl to pagerėjo psichikos sveikata, kurią patyrė platesnė tyrime dalyvavusių mokinių grupė. Mokyklose prasidėjus dabartiniam rudens semestrui, per pastaruosius 18 mėnesių padaryta žala ir toliau trukdo labiausiai pažeidžiamiems asmenims atsigauti.
Jungtinės Karalystės vyriausybės ataskaitoje dar 2020 m. rudenį buvo rasta įrodymų, kad daugeliui jaunuolių, „turinčių ankstesnių psichikos sveikatos poreikių, buvo sunku grįžti į mokyklą”. Dėl to jie ėmė save žaloti arba galvoti apie savižudybę. Remiantis tuo pačiu metu paskelbta JT ataskaita, „daugiau nei 40 proc. 13 – 25 metų amžiaus žmonių Jungtinėje Karalystėje nurodė, kad jų psichikos sveikata dėl pandemijos „gerokai pablogėjo”. Daugelis šių jaunų žmonių ir dabar, po dar dvejų uždarymų namuose, vis dar susiduria su sunkumais.
Tiems, kurie anksčiau susidūrė su psichikos sveikatos problemomis, grįžti į „normalų gyvenimą” nėra lengva. Be to, pandemijos patirtis sukėlė problemų daugeliui tų, kurie anksčiau su jomis nebuvo susidūrę. Todėl Vaikų draugija apskaičiavo, kad vienas iš šešių 5 – 16 metų amžiaus vaikų Jungtinėje Karalystėje gali turėti psichikos sveikatos problemų, o per pastaruosius trejus metus tikimybė, kad jaunuolis patirs psichikos sveikatos problemų, padidėjo 50 %. Šiuo metu maždaug penki vaikai iš vidutiniškai trisdešimties mokinių klasės gali turėti psichikos sveikatos problemų.
Nepatvirtinti duomenys patvirtina šią išvadą apie opias psichikos sveikatos problemas mūsų bendruomenėse. Vienas draugas man pasakojo apie kaimynę, kuri namuose sunkiai išlaikė vaiką, sergantį sunkia anoreksija, nes netoliese esančiame specializuotame skyriuje nebuvo vietos. Galiausiai vaiką teko paguldyti į bendrąją ligoninę.
Dar praėjusią savaitę kitas draugas pastebėjo, kad vietinė ligoninė, kurioje jis dirba, tą dieną atšaukė kai kurias operacijas, nes ligoninės lovose gulėjo vaikai, turintys rimtų psichikos sveikatos problemų, – dėl vietos trūkumo specializuotuose skyriuose. Skyriaus personalas darė viską, kas įmanoma, kad pasirūpintų šiais vaikais.
Vaikų draugija apskaičiavo, kad 75 % psichikos sveikatos problemų turinčių jaunuolių negauna reikiamos pagalbos, o 34 % į NHS tarnybas nukreiptų jaunuolių nėra priimami gydytis. Akivaizdu, kad tai yra pažeidžiamų vaikų ir jaunuoliams teikiamų paslaugų krizė.
Ką galime padaryti?
Melskitės už vaikus ir jaunuolius bei jų šeimas, ypač už tuos, kurie dėl pandemijos patiria psichikos sutrikimų.
Darykite spaudimą parlamento nariams ir vyriausybei, kad būtų gerokai išplėstas psichikos sveikatos paslaugų ir specializuotų skyrių mūsų vaikams teikimas.
Ateinančiuose rinkimuose atiduokite savo balsą.
Palaikykite jaunus žmones. Daugeliui jų tai buvo tarsi pusantrų „prarastų metų”. Prisimindami visą COVID-19 padarytą žalą ir nuostolius, niekada nepamiršime didžiulės prarastų galimybių, streso ir psichinės sveikatos mūsų jaunimui. Vyresni žmonės dažnai juos užgaulioja, tačiau jaunimas dėl kitų žmonių gerovės paaukojo daugiau nei metus savo gyvenimo. Niekada neturėtume to pamiršti. Galbūt padėkoti jiems padėkoti už sumokėtą kainą?
