Pakistano aukščiausiasis teismas priėmė “svarbų sprendimą” dėl krikščionių diskriminacijos, ypač nurodė juos vadinti “masihi” (mesianistais) ir uždraudė ilgą laiką buvusias žeminančias kastų pravardes.
Pakistano Aukščiausiasis Teismas priėmė “visuotinio pobūdžio” sprendimą dėl Chaiber Pachtunchvos provincijos krikščionių bendruomenės pateikto ieškinio, kurį daugelis laiko istoriniu, revoliuciniu ir net epochiniu.
Šiuo sprendimu teismas įpareigojo nacionalines ir valstybines (valstijų lygmens) institucijas dokumentuose ir žodinėje komunikacijoje “krikščionių bendruomenių ir visų krikščionių tikėjimo piliečių” terminą “Esai”/”Isai” skubiai pakeisti terminu “Masihi”. Šia priemone “siekiama pabrėžti ryžtingus pokyčius, susijusius su krikščionių bendruomenių kultūrinio ir religinio tapatumo pripažinimu ir gerbimu”, teigia žmogaus teisių gynėjai.
Įžeidžiantis terminas išsivystė iš ilgai trukusio socialinio kastų susisluoksniavimo. Iki šiol Pakistane, kai kuriais skaičiavimais, iki 80 proc. gatvių šlavėjų ir kanalizacijos valytojų yra neišsilavinę žmonės iš socialinės hierarchijos apačios. Dauguma jų yra krikščionys, kurie vis dar laikomi atstumtaisiais ir neliečiamaisiais. Nepaisant didėjančio apsišvietimo ir kastų barjerų naikinimo, daugelis pakistaniečių, ypač hinduistų, atkakliai vengia paspausti jiems ranką, užmegzti su jais draugystę ar pažintį, juo labiau su jais valgyti ar gerti.
Pažymėtina, kad revoliucinį Aukščiausiojo Teismo sprendimą palaikė Islamo ideologijos taryba, nes islamas nepripažįsta kastų, taigi ir jų kuriamo “diskriminacinio mentaliteto”. Pakistano rinkimų komisija buvo pirmoji, kuri praktiškai įgyvendino teismo sprendimą – ji nedelsdama pašalino žodį “Esai” iš rinkėjų registracijos formų, pakeisdama jį žodžiu “Masihi” ir taip sukurdama precedentą, kuriuo turėjo sekti ir kiti vyriausybės departamentai bei agentūros. Krikščionių bendruomenių lyderiai ir žmogaus teisių aktyvistai sveikino šį žingsnį kaip “svarbų pripažįstant ir gerbiant visų piliečių kultūrinę ir religinę tapatybę”.
Kai 1947 m. atsirado Pakistanas, jo įkūrėjai skelbė norintys sukurti tolerantišką ir egalitarinę šalį. Tačiau Pakistano krikščionys visus šiuos metus patyrė susvetimėjimą ir atstūmimą. 2022 m. “Socialinio teisingumo centras” paskelbė ilgą 300 diskriminacinių darbo skelbimų Pakistano laikraščiuose, paskelbtų per dvylikos metų laikotarpį (2010-2021 m.), rinkinį. Šiuose skelbimuose vyriausybinės agentūros nuolat siūlė nešvarius valytojų darbus su užrašu “tik nemusulmonams”.
2022 m. sausį Islamabado Aukštasis teismas uždraudė įvairioms ministerijoms ir vyriausybinėms tarnyboms skelbti skelbimus apie valytojų darbo vietas su užrašu “tik ne musulmonams”. Pasak žmogaus teisių gynėjų organizacijų CSJ ir CLJ, šis įžeidžiantis terminas kilo iš kastų sistemos Indijos subkontinente.
Jie primena, kad krikščionių misionieriai į Indiją atvyko XIX a. antrojoje pusėje – gerokai prieš 1947 m., kai Britų imperija atskyrė musulmoniškąjį Pakistaną nuo Indijos ir sukūrė dvi atskiras valstybes. Tuo metu daugelį žemesniųjų kastų – neliečiamųjų ir kitų atstumtųjų – atstovų įkvėpė krikščionių skelbtos brolybės, lygybės, teisingumo ir vienodo piliečių žmogiškojo orumo idėjos. Štai kodėl atsivertimas į krikščionybę tapo masiniu judėjimu tarp Pendžabo provincijos dalitų malūnininkų jau 1870-aisiais.
skelbimuose vyriausybinės agentūros nuolat siūlė nešvarius valytojų darbus su užrašu “tik nemusulmonams”.
Vienas iš pagrindinių būdų dalitams krikščionims išeiti iš šio užburto rato – galimybė įgyti išsilavinimą. Dabartinis Pakistano krikščionių raštingumo lygis atspindi sunkias ilgalaikės priespaudos ir sisteminės diskriminacijos pasekmes. Šios išvados minimos Pakistano katalikų vyskupų konferencijos Teisingumo ir taikos komisijos (NCJP) 2001 m. ataskaitoje, kurioje teigiama, kad vidutinis krikščionių raštingumo lygis yra tik 34 %, nors visoje šalyje raštingumo lygis siekia 47 % – šis skaičius siekia 12 metų.
Yra naujesnių duomenų apie nuskriaustų bendruomenių raštingumą. Pavyzdžiui, nevyriausybinė organizacija “Minority Voices” nustatė, kad Lahore, didžiausiame Pandžabo provincijos mieste, kuriame gyvena apie 700 000 krikščionių, jų dabartinis raštingumo lygis pradinėse mokyklose yra 69,80 %, o aukštesniosiose mokyklose jis sumažėja iki 28,7 %. Tuo tarpu krikščionių, turinčių aukštąjį išsilavinimą (9 proc.), magistro (3 proc.) ar daktaro laipsnį (0,38 proc.), procentas aiškiai rodo giliai įsišaknijusią krikščionių diskriminaciją švietimo srityje.
Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad visų konfesijų krikščionių bažnyčių veikla švietimo srityje ir jų atkaklus siekis pakelti savo bendratikių išsilavinimo lygį tebėra pagrindinė ir lemiama jėga, stiprinanti krikščionių socialinę padėtį Pakistane ir įveikianti musulmonų daugumos “ilgametį diskriminacinį mentalitetą” jų atžvilgiu.
