Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapija kvietė bendrystei

Nuo seniausių laikų Pajevonio šv. Onos atlaidai liepos pabaigoje švenčiami kaip bendruomenės vasaros šventė, kuriai kruopščiai ir atsakingai ruošiasi seniūnija, parapija, įvairios vietos bendruomenės, organizacijos, pavieniai žmonės. O per pačią šventę kaip kokios bitelės korio akeles žmonių širdis užpildo malonių gausa.

Šių metų vasaros šventės renginiai buvo paskirstyti į dvi dienas, kuriuose buvo sklidina susitikimų dainų ir bendrystės džiaugsmo, plojant vietiniams ir Lietuvoje garsiems dainininkams, muzikantams. Tačiau Šv. Jono Krikštytojo parapijos bendruomenė savo džiaugsmais mielai dalijosi su viso ko Kūrėju, jį šlovindami asmenine malda ir iškilminga šv. Mišių liturgija.  

Liepos 22–oji – šeštadienis – jaunimo diena. Vidudienio šv. Mišias aukojo penki kunigai: Pajevonio, Alvito, Virbalio, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio parapijų klebonai. Per trisdešimčiai jaunuolių Sutvirtinimo sakramentą suteikė vyskupo Rimanto Norvilos įgaliotas kunigas teol. dr. Žydrūnas Kulpys ( Kazlų Rūdos parapijos klebonas). Šiam svarbiam sakramentui jaunuosius parapijiečius paruošė tikybos mokytoja Lina Lavinskienė.

Šv. Mišioms vadovavęs kun. Žydrūnas pamoksle priminė tądien visuotinėje bažnyčioje minimą šventąją Mariją Magdalietę, kaip šios moters gyvenime veikė ir jį pakoregavo Šventoji Dvasia, įkvėpė ištikimybės Jėzui, drąsos ir tikėjimo liudijimo. Linkėjo ta dvasios jėga turtėti ir jaunuoliams per Sutvirtinimą priimantiems Šventosios Dvasios dovanas, kad tai įkvėptų drąsos, ištikimybės Jėzui, jėgos kovoti su nuodėme, kad Šventoji dvasia lydėtų per visą gyvenimą. Sutvirtintiesiems jis įteikė atitinkamus pažymėjimus ir po šv. Benedikto kryželį.

Nieko stebėtino, tik džiugu, kad šeštadienio vidudienio Mišiose dalyvavo ne tik senoliai, bet ir jaunesni žmonės – sutvirtinamųjų tėvai, artimieji. Patys jaunuoliai įsijungė į liturgijos šventimą: nešė atnašas, dėkojo dvasininkams ir mokytojai.

Po šv. Mišių klebonas Audrius Kurapka pakvietė visus nusileisti nuo kalnelio šiek tiek žemyn, kur kapinėse netoli pagrindinio tako įtvirtintas atkurtasis pavasarininkų kryžius. Nuskambėjus kryžių šlovinančiai giesmei, jį pašventino kun. Žydrūnas Kulpys.

Kryžiaus atkūrimu rūpinosi Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė. Ji parašė projektą Vilkaviškio miesto etninės veiklos klubui, gavo rajono savivaldybės finansavimą. Autentišką 1935 metais statytą kryžių atkūrė kryždirbys iš Kriūkų Andrius Bieliukas, už savo sakraliuosius darbus šiemet įvertintas „Aukso vainiku“. Tai jau septintasis muziejininkės rūpesčiu Vilkaviškio rajone atstatytas kryžius po to, kai UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo paveldo vertybe ir įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

Pavasarininkų kryžius – kaip istorijos liudytojas, kad prieškario laikais Lietuvoje, ir Pajevonyje, būta daug katalikiško jaunimo. Tai savo dalyvavimu iškilmėje patvirtino ir dvi garbaus amžiaus moterys Grasilda Paplauskienė ir Zita Čižeikienė (Norušytės).

1935 metais tuometiniai Pajevonio parapijos kunigai pavasarininkų kryžių pastatė savo lėšomis. Juo rūpintis patikėjo jaunimui, atsakinga paskyrė Teofilę Norušytę, renginio viešnių tetą. Tačiau Teofilė susirgo tuberkulioze ir dvidešimtmetė mergina mirė dar prieš karą.

Velionės merginos rūpestį paveldėjo jos seserys Anele, Teresė ir brolis Juozas. Vyresniosios kartos artimiesiems išmirus, rūpestį perėmė pusseserės Grasilda ir Zita. Jos kryžių lankydavo, papuošdavo gėlėmis. Nuo laiko ir gamtos poveikio kryžius apšepo, nyko ir kaip koks Dievo siųstas angelas tai pastebėjo muziejininkė Aušra Mickevičienė. Pasitarė su seniūne, klebonu ir ėmėsi spręsti problemą: susirado meistrus, medžiagas, pagalbininkus, kuriems išvardinti reikėtų ilgų eilučių.

Dabar gi stabtelėjimas prie atkurto ir pašventinto kryžiaus – tai tarsi krikščioniškojo tikėjimo dvasios perdavimas iš praeito šimtmečio šio amžiaus jaunimui. Prieškary leistame „Jaunimo vado“ žurnale (1939 m., nr. 3) paskelbtas tuometinio arkivyskupo metropolito kreipimasis į jaunimą, ypač pavasarininkiją, kad turėtų laikyti sau garbe prižiūrėti kryžius, pataisyti, papuošti juos žolynėliais ir gėlėmis, kai jų yra.

O kitame šio laikraščio numeryje kun. St. Raila pastebi, kad Lietuvoje šis darbas jau vykdomas ir visada bus vykdomas. Nes tai ne vienos valandos darbas, bet nuolatinis, metais besitęsiantis uždavinys. Tame straipsnyje skelbiami mergaitėms ir vyrams pavasarininkams uždaviniai, kaip išsaugoti kryžių grožį, tvarkyti aplinką ir garbinti… Ruošiantis šio atkurto kryžiaus pagarbinimui (pašventinimui) prieškario pavasarininkų vaidmenyje, jei galima taip pajuokauti, įsikūnijo Pajevonio seniūnės Gintautos Žaliniakienės suburti ir nukreipti darbininkai, išgraibstę sausros krečiamus medžių lapus, išgraboję kapinių takelius.  

Sekmadienį, liepos 23-ąją – sumos šv. Mišiose melstasi už parapiją, visus geradarius. Liturgijoje klebonui Audriui Kurapkai talkino diakonas Rolandas Judeikis (Veisiejų parapija). Diakonas skelbė Dievo žodį ir pamoksle pakvietė apmąstyti Evangelijos mintį apie sėjėją – Jėzų ir jo pasėtą sėklą, išaugusius javus ir rauges. Kvietė laikytis krikščioniškos taisyklės: akcentuoti žmonių gerus darbus , neapkalbinėti; neskubėti teisti kitų, nes Viešpats atlaidus ir gailestingas, jis visų mūsų teisėjas. O dabar, žemėje , kiekvienam mums duotas malonės, atgailos, atsivertimo metas, kad ir kartais blaškomi gyvenimo audrų, pasiveskime Dievo valiai, ją vykdykime.

Klebonas A. Kurapka, dėkojo visiems už dalyvavimą šventėje, už aukas, už geranoriškumą, kuriuo užkrečia vieni kitus. Ypač dėkojo nuolatinei savo atramai – pastoracinės tarybos nariams, uoliems kasdieniniams maldininkams, choristams ir padėjusiems šventei pasiruošti. Klebonas sakė, kad bendri darbai ir bendros maldos padeda labiau išgyventi didžiųjų atlaidų šventimą, kvietė pasilikti klebonijos kieme surengtoje agapėje, kur laukė ir susineštų (ir ne) vaišių stalas, ir garuojantis šiurpos (sriubos) puodas, ir muzikantų dainos bei muzika.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version