„Ne visos aukštosios mokyklos turi tvarkas, kaip studentų su negalia poreikiai yra įvertinami ir patenkinami, ne visos turi resursų tam įvertinti“, – teigia Lietuvos negalios organizacijos forumo direktorė Indrė Širvinskaitė. Aukštosiose mokymo įstaigose besimokantys studentai su negalia vis dar susiduria su jiems nepritaikytu mokymosi planu, o didžiausia problema – resursų trūkumas.
Padeda iš geros širdies
I. Širvinskaitė teigia, kad studentų su negalia skaičius nėra tikslus, tad ir neparodo tikrojo problemos masto.
„Pastaruosius dešimt metų studentų su negalia skaičiai mažėja. Tai galima bandyti paaiškinti bendrais populiacijos pokyčiais, bet aiškaus atsakymo nėra. Studentų su negalia skaičius nėra tikslus, nes dažniausiai skaičiuojami tik tie, kurie gauna valstybės paramą, bet jų gali būti daugiau – tie, kurie negauna paramos, yra didesnio darbingumo lygio arba su nenustatytais sutrikimais. Užsienio valstybėse disleksija, dėmesio sutrikimai yra priskiriami studentų su specialiais poreikiais grupei, o Lietuvoje tai atpažįstame retai“, – teigė pašnekovė.
Nemažai mokyklų nesugeba užtikrinti tinkamų prieinamumo sąlygų, dėl to kenčia judėjimo negalią turintys studentai.
„Pagrindinis iššūkis yra aukštųjų mokyklų prieinamumas, tiesiogine ta žodžio prasme. Daug įstaigų turi arba neprieinamus dalinius, arba ištisus pastatus. Abiturientai, kurie turi judėjimo negalią ir svarsto apie studijas, vis dar turi rinktis aukštąsias mokymo įstaigas, kurios yra jiems prieinamos, o tai itin apriboja studijų galimybes. Šioje srityje ypač trūksta reglamentavimo. Mokslo ir studijų įstatyme yra įrašyta vienintelė teisė, kad studentai su negalia gali gauti atsiskaitymų pritaikymus“, – aiškino I. Širvinskaitė.
Ji komentavo, kad trūksta reikalavimų apibrėžtumo, didžioji dalis pagalbos veiksmų veikia geranoriškumo principu.
„Ne visos aukštosios mokyklos turi tvarkas, kaip poreikiai yra įvertinami ir patenkinami, ne visos turi resursų, kad galėtų įvertinti, kokie yra su negalia susiję poreikiai konkrečiam studentui. Studijų procese net ir tiems studentams, kuriems aukštoji mokykla paskiria tam tikrus pritaikymo būdus, nėra garantijų, kad jų poreikiai bus išpildyti. Tai dažniausiai vyksta geranoriškumo principu, kai yra atsiremiama į tam tikrus ginčus, studentų teisės ne visada būna apginamos“, – kalbėjo I. Širvinskaitė.
Jeigu studijas pradeda studentas su regos negalia, jam reikia, kad būtų ne tik tinkamai pateikiama reikiama informacija, naudojama speciali ekrano skaitymo įranga, bet ir kad visa studijų programa būtų pateikiama tokiu formatu. „Tokių sunormatyvintų aprašų kol kas dar trūksta, bet tai atsitinka todėl, jog nacionaliniu mastu įstatymuose tokių nuostatų irgi nėra. Todėl net jeigu mokykla inicijuoja pokytį iš savo pusės, tai yra neprivalomo pobūdžio rekomendacijos, o užtikrinti, kad taisyklių tikrai bus laikomasi, nelabai yra priemonių“, – teigė pašnekovė.
Reikia mokytis iš užsienio
Viena didžiausių problemų – nerimtas požiūris į studentą, kai poreikių pritaikymas tampa tik rekomendacija, o ne reikalavimu.
„Dalyje aukštųjų mokyklų, o gal ir visose, pagalba yra rengiama rekomendaciniu pagrindu. Atsitinka taip, kad aukštoji mokykla gali tik rekomenduoti, o dėstytojas pats pasirenka, ar jis nori pritaikyti mokymo procesą konkrečiam studentui, ar ne. Mechanizmų, kurie šiuo atveju apgintų studentą, nelabai yra arba jie neveikia. Tokia yra problema siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Vis dėlto tam tikri dalykai turi būti sunorminti, kad specifinės taisyklės, pavyzdžiui, valstybinių brandos egzamino metu naudojami pritaikymai, turėtų galioti viso studijų proceso metu“, – kalbėjo Lietuvos negalios organizacijos forumo direktorė I. Širvinskaitė.
Ji priminė, kad daugelis aukštųjų mokyklų jau yra pasiruošusios atsižvelgti į poreikius, yra sukūrusios pareigybę žmonėms, kurie rūpinasi šiais klausimais, tačiau užsienio aukštosios mokyklos turi didžiulius skyrius, kurie užtikrina studentų su negalia gerovę, o Lietuvos įstaigoje galima pamatyti vos vieną ar du atstovus.
Paklausta apie šalis, į kurias galėtume lygiuotis, I. Širvinskaitė sako, kad jos – netoli mūsų.
„Airija yra stiprus pavyzdys, jie turi itin gerą sistemą ir aiškiai surašytas studentų teises. Taip pat Jungtinėje Karalystėje yra parengtos ir įstatyme įtvirtintos nuostatos, jeigu studentas su negalia ateina į aukštąją mokyklą, kurioje yra neprieinama aplinka, aukštoji mokykla privalo priskirti auditoriją pirmame aukšte ir perkelti paskaitas ten, kad studentai su negalia galėtų saugiai ir nesudėtingai atvykti į susitikimus. Dar viena stipri šalis yra Austrija. Jie turi pakankamai gerai išplėtotą aukštųjų mokyklą tinklą, visos įstaigos turi negalios koordinatorius, kurie sudaro tarybą, organą, kuris tariasi, teikia pasiūlymus tiek valstybei, tiek įvairioms institucijoms, kaip reiktų gerinti situaciją. Dauguma Vakarų šalių turi išplėtotas sistemas, tikrai turime ko iš jų pasimokyti, nes Lietuvoje tokių dalykų teisėje įtvirtinta nėra“, – pasakojo I. Širvinskaitė.
Trūksta ministerijos iniciatyvos
Lietuvos negalios organizacijos forumo direktorė komentavo, kad situacija pasitaisytų jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skirtų daugiau susidomėjimo studentų su negalia sąlygoms gerinti.
„Pamenu, kad pastaraisiais metais buvo keliama iniciatyva daryti Socialinės dimensijos planą ministerijos lygmeniu. Jis buvo patvirtintas, tik kyla klausimas, kaip smarkiai tos idėjos buvo įgyvendintos. Kiek žinau, ne visos priemonės veikia. Socialinės dimensijos planas apėmė daugiau klausimų, tačiau negalią turintys studentai buvo viena tų grupių, į kurią buvo nukreipta dalis priemonių. Norėtųsi daugiau veiksmų ir iš ministerijos, kad būtų galima vienodinti praktiką, padėti ištekliais ne tik tada, kai reikia pritaikyti infrastruktūrai, bet ir padėti kokia nors metodine pagalba, teisėkūra, kad būtų galima suvienodinti praktiką ir numatyti, kas yra privaloma“, – teigė ji.
I. Širvinskaitė aiškino, kad aukštoji mokykla patiria išlaidų, kurių valstybė negali kompensuoti – net gavus paramą, papildomi finansiniai nuostoliai gula ant mokyklos pečių.
„Studentas gauna pinigų, bet jis pats panduso nepasistatys ir studijų medžiagos neprisitaikys. Tokiu atveju pinigai yra tarsi atsiprašymas, kad sąlygos yra neprieinamos. Todėl tikrai reikėtų įkurti ir plėsti centrus aukštosiose mokyklose, kurie būtų parama dėstytojams pritaikant medžiagas ir teiktų pagalbą kitais rūpimais klausimais“, – kalbėjo direktorė.
Jos teigimu, aukštojo mokslo įstaigos rodo norą padėti, tačiau joms vis dar trūksta reikalingų resursų. „Iš aukštųjų mokyklų buvo jaučiamas noras kalbėtis, ieškoti bendrų sprendimų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai buvo pateikti prašymai, todėl tikrai manau, kad aukštosios mokyklos yra nusiteikusios aktyviai. Nemažai bandoma daryti savo iniciatyva, bet susivienodinimo ir gairių, kaip reikėtų atlikti situaciją gerinančius veiksmus, iš kur gauti resursų, nelabai yra.“
