Dievo Įsikūnijimo slėpinys, kurį švęsime per Kalėdas, moko nuolankumo, skatina linkėti kitiems gero, pasitikėti, būti pozityviai nusiteikusiems kitų, ypač bendradarbių, kartu tarnaujančių bendram tikslui, atžvilgiu, sakė popiežius Pranciškus per šeštadienio, gruodžio 21 d., rytą vykusį tradicinį prieškalėdinį susitikimą su Romos kurijos vadovais.
Kalbėti gerai ir nekalbėti blogai – tai nuolankumo išraiška, o nuolankumas yra esminis Kalėdų, kurias netrukus švęsime, slėpinio bruožas. Bažnyčios bendruomenė gyvena džiaugsmingoje ir broliškoje santarvėje tiek, kiek jos nariai eina nuolankumo keliu, atsisakydami blogai mąstyti ir blogai kalbėti apie kitus. Pasak popiežiaus, Laiške romiečiams skambantį šv. Pauliaus reikalavimą laiminti ir nekeikti (plg. Rom 12, 14), šiandien mes turime suprasti kaip prašymą visada gerai kalbėti apie kitus, niekada nekalbėti blogai apie žmones, kurie dirba su mumis, apie vadovus, kolegas, apie visus.
Popiežius priminė nuo seno krikščioniškojo dvasingumo tradicijoje žinomą nuolankumo dorybės praktikavimo būdą, kurį Bažnyčios tėvai vadina „savęs kaltinimu“. Pranciškus paminėjo, ką apie tai sako VI amžiaus krikščionių mąstytojas Dorotėjas iš Gazos – to pirmaisiais krikščionybės amžiais klestėjusios miesto, kurio pavadinimas šiandien yra tapęs mirties ir naikinimo sinonimu. „Jei nuolankųjį ištinka koks nors blogis, jis tuoj pat atsigręžia į save ir nusprendžia, kad to nusipelnė. Jis neleidžia sau priekaištauti kitiems ar ko nors kaltinti. Jis paprasčiausiai ištveria, nesijaudindamas, nesikankindamas ir būdamas visiškai ramus“, – citavo popiežius Dorotėją Gazietį.
Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai.
Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai. Tokio dvasinio stiliaus šaknys glūdi Dievo žodžiu maitinamame nuolankume. Nuolanki širdis nusižemina kaip Dievo Sūnus, kurį šiomis dienomis kontempliuojame kaip mažą kūdikį prakartėlėje.
Ką gi daro Dievas, matydamas blogio prispaustos žmonijos dramą? Jis nenuleidžia iš dangaus savo teisingumo, nenubaudžia nusikaltusiųjų, kaip tikėjosi pranašai iki pat Jono Krikštytojo. Dievas yra Dievas, jo mintys – ne mūsų mintys, jo keliai – ne mūsų keliai. Jo šventumas yra dieviškas ir todėl mūsų akyse paradoksalus. Aukščiausiasis ateina pas mus pasidarydamas mažas.
Žmogaus atsakas į tokį Dievo veikimą yra nuolankumas, kurį Bažnyčios tėvai vadina savęs kaltinimu. Ir tai nėra moralinis faktas, bet teologinis – tai Dievo dovana, Šventosios Dvasios malonė, kurią priimdami sekame paties Dievo duotu pavyzdžiu.
Esame Dievo palaiminti ir kaip tokie ir mes galime laiminti, sakė Pranciškus. Per Kalėdas apmąstomi išganymo istorijos įvykiai mus kviečia pasinerti į šį slėpinį. O geriausias pavyzdys, iš kurio galime pasimokyti, kaip visada yra mūsų Motina Mergelė Marija. Žiūrėdami į ją – Bažnyčios paveikslą – esame skatinami apmąstyti gerumo matmenį Bažnyčios bendruomenės gyvenimo lygmenyje. Priklausydami Bažnyčiai, kuri yra Dievo palaiminimo žmonijai ženklas ir įrankis, visi esame pašaukti laiminti vieni kitus.
Savo kalbą popiežius užbaigė linkėjimu, kad visi dirbantieji Romos kurijoje, kuri yra tarsi didelės dirbtuvės, kuriose atliekama daugybė skirtingų užduočių, tačiau visi dirba dėl to paties tikslo, skleistų Dievo ir Bažnyčios palaiminimą pasaulyje.
Šeštadienį per popiežiaus susitikimą su Romos kurijos vadovais buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Jeruzalės lotynų patriarchui neleidžiama Kalėdų proga aplankyti Gazos. Penktadienį per bombardavimą žuvo keli vaikai. „Tai žiaurumas. Tai ne karas. Turiu pasakyti tai, kas slegia širdį“, – sakė Pranciškus.
