Lygindami nuodėmės supratimą krikščionybėje ir islame turime ją susieti su išgelbėjimo sąvoka abejose religijose, kadangi abi sąvokos yra tarpusavyje artimai susijusios. Tam pritaria ir lyginamąsias religijų studijas atlikę ekspertai. Biblinio ir koraniško nuodėmės supratimo palyginimas parodo skirtumus ir bendrumus.
1. Pagal Bibliją kiekvienas žmogus nuo Adomo laikų yra iš prigimties nuodėmingas, nes „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pr 8,21). Korane nėra jokios prigimtinės nuodėmės. Alachas sukūrė žmogų nekaltą ir turintį įgimtą polinkį daryti gera, fitrah. Žmogus yra geras, bet silpnas (Sura 4,28; 30,30; 31,13).
2. Krikščionybėje nuodėmė prasideda jau širdyje (plg. Kalno pamokslą Mt 5), o islame svarbu tik nuodėmės darymas arba nepadarymas.
3. Saikas, kuriuo Biblijoje matuojama nuodėmė, yra meilė Dievui ir artimui (plg. Gal 5,22 ir 1 Kor 13), o Korane tokios rūšies meilės – agapės (tai savęs išsižadanti pasiaukojanti meilė) nerasime. Krikščionybėje Dievas-Meilė (agapė) yra didžiausias savęs paaukojimas. Toks Dievo supratimas Korane yra svetimas.
Iš šių esminių teologinių ir antropologinių skirtumų išsirutuliuoja du visiškai skirtingi nuodėmės problemos sprendimai abejose religijose:
1.Krikščionybėje žmogui reikia Gelbėtojo, islame – jo nereikia. Tarp daugybės Jėzaus (Isos) titulų Korane nėra charakteringojo „Gelbėtojas“. Išgelbėjimas per kitą asmenį islame neįsivaizduojamas, kadangi Korane žmogus pats vienas yra atsakingas prieš Alachą.
2. Dėl įgimto polinkio daryti bloga pagal Bibliją žmogui reikia atnaujinti širdį – „atgimti“. Islame žmogui dėl savo gero, bet silpno charakterio reikia tik teisingo vedimo.
3. Krikščionybei yra žinomas išganymo tikrumas, islamui – ne. Būdamas išgelbėtu krikščionis tampa laisvu daryti gerus darbus, o musulmonas daro gerus darbus tam, kad patektų į rojų.
Matydami nuodėmės įsivaizdavimo bendrumus galime sutarti dėl šių punktų:
1.Tiek Biblijoje (Iš 10,1-2), tiek Korane (Sura 5,7; 5,10) Dievas savo įsakymus sutvirtino sudarydamas sandorą. Todėl tiek bibliniu, tiek ir koranišku supratimu nuodėmė yra nusižengimas prieš santykius (Iz 59,2; Sura 10,15-16; 7,77; 7,175).
2.Sandora buvo apreikšta (3,81; 5,47). Taigi nuodėmė yra netikėjimas (3,86).
3.Sandora sudaro įstatymo pagrindą. Todėl nuodėmė yra įstatymo pažeidimas (Joz 7,11; 1 Tim 1,9; Sura 2,229).
Palyginę nuodėmės ir išgelbėjimo koncepciją krikščionybėje ir islame galime daryti išvadas, kad nors ir yra tam tikrų nuodėmės supratimo bendrumų šiose religijose, vis dėlto problemos „sprendimo“ esama labai skirtingo.
Biblijoje nuodėmė laikoma labai rimta problema. Dievas nepateisina nuodėmės; kuri atskiria nuo jo (Iz 59,2; Pat 15,29) ir neša dvasinę mirtį (Rom 6,23). Nėra sunkių ir mažiau sunkių nuodėmių. Jau sakydamas Kalno pamokslą Jėzus radikalizuoja nuodėmės supratimą ja pavadindamas jau vien blogus širdies ketinimus. Nepasiekti Dievo meilės masto, reiškia nusidėti (hamartia – „prašauti pro tikslą“). Nemylėti savo brolio yra nuodėmė (1Jn 3,7-10). Dievas reikalauja iš savo vaikų, kad jie nebūtų nuodėmingi.
Islame skiriamos lengvos ir sunkios nuodėmės. Visi darbai vertinami pagal tam tikrą skalę: griežtai draudžiami (haram), tokie, kurių turi būti vengiama, iki tų, kurie rekomenduojami bei privalomi. Pagal islamą visi veiksmai pasveriami ant svarstyklių ir jiems skiriamas atlygis arba papeikimas (pliusas arba minusas). Sprendimai, norint ištaisyti įvairių rūšių nuodėmes, skiriasi ortodoksiškajame ir liaudiškajame islame. Korane, Šarijoje ir perdavimuose randamos svarbiausios gairės. Kalbama apie nusipelnymą arba apie blogų poelgių ištaisymą. Be to, yra dar ir kitų ypatumų – pavyzdžiui, Vakarų Afrikos regionuose, kur dirba ir pats autorius, nesvetingumas vertinamas kaip sunkus nusižengimas, prilygstantis Dešimties Dievo įsakymų nesilaikymui (pavyzdžiui, melavimui). Tokio kilniaširdiškumo tikimasi visuomenėje, kurioje gėda ir garbė svarbiau nei kaltė.
