Šventojo Sosto spaudos salė rugpjūčio 10 dieną pranešė, kad popiežiaus Pranciškaus paskyrimu profesorė Emmanuelle Marie Charpentier, gimusi Prancūzijoje, šiuo metu dirbanti Berlyne, tapo Popiežiškosios mokslo akademijos tikrąja nare.
1968 metais gimusios mokslininkės nuopelnai biologijos, mikrobiologijos, biochemijos ir genetikos disciplinų srityje iš tiesų įspūdingi, kaip liudija dešimtys nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, septyni garbės doktoratai ir 2020 metų chemijos Nobelio premijos apdovanojimas už genomo redagavimo metodo (CRISPR-Cas9) išvystymą, pelnytas kartu su Jennifer Anne Doudna, mokslininke iš JAV. Šio metodo pritaikymo potencialas įvairiose srityse – nuo medicinos iki žemės ūkio – milžiniškas.
Popiežiškojoje mokslų akademijoje profesorei E. M. Charpentier draugiją palaikys keliolika kitų Nobelio premijos laureatų ir keliasdešimt žinomų šios srities mokslininkų.
Galima priminti, kad per pastarąsias dvi savaites mokslininkė iš Prancūzijos yra trečioji moteris, kuri tapo Popiežiškosios mokslo akademijos nare.
Liepos 31-ąją į akademikų gretas įsiliejo profesorė iš JAV Susan Solomon, atmosferos chemikė, dirbanti vienoje iš prestižiškiausių pasaulio mokslo institucijų – Masačusetso technologijos institute. Ji vadovauja JAV nacionalinei klimato procesų tyrimo grupei. Rugpjūčio 3-ąją popiežius paskyrė olandę fizikę Ewine Fleur van Dishoeck, Leideno observatorijos molekulinės astrofizikos profesorę, Popiežiškosios mokslo akademijos nare.
Rugpjūčio 4-ąją ir Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją papildė nauja narė, antropolgijos profesorė Mpilenhe Pearl Sithole iš Pietų Afrikos respublikos.
Popiežiškosios mokslų akademijos istorija siekia septynioliktojo amžiaus pradžią, tačiau dabartinę formą 1936 m. jai suteikė popiežius Pijus XI. Akademijai priklauso 80 tikrųjų narių, kurių arti trečdalio yra Nobelio premijos laureatai.
