Teroristų taikiniu tapo virš dviejų tūkstančių krikščioniškų mokyklų ir 18 tūkstančių maldos vietų. Daug kunigų buvo pagrobta, kai kurie vėliau nužudyti.
Kada karą galima apibrėžti kaip karą? Ar reikia oficialių deklaracijų, ar dviejų priešiškų armijų? O gal būtina pasiekti tam tikrą mirčių skaičių? Nigerija, Afrikos milžinė, turinti 200 milijonų gyventojų, daug metų kariauja pati su savimi. Ilgą laiką dėmesį traukė islamo Boko Haram terorizmas šalies šiaurės valstijose, kur dauguma gyventojų – islamo išpažinėjai, dabar jau kurį laiką neramumai vyksta centrinėje šalies dalyje. Kova dėl išteklių čia persipina su etniniais ir religiniais skirtumais, didėja konkurencija tarp fulani genties piemenų, atvykstančių iš vis sausesnės šiaurės žemių, ir vietos krikščionių ūkininkų, kurie jau seniai yra išpuolių taikiniu.
Pakanka pažiūrėti, kas įvyko per Kalėdas, kai keturias dienas Plateau valstijoje daugiau nei tūkstantis fulani užpuolė krikščionių bendruomenes Bokos, Mangu ir Barkino Ladu srityse. Žuvo 170 žmonių, po to valstijoje paskelbta komendanto valanda. „Daugelis buvo priversti persikelti, ieško prieglobsčio bažnyčiose, bažnytinės organizacijos teikia pagalbą, nes trūksta vyriausybės paramos“, – sako fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ atstovai. Jalangas Mandongas, per žudynes netekęs dešimties giminaičių, sakė, kad išpuolių tikslas buvo taikytis į krikščionis, sutrikdyti Kalėdų šventę, bandant užgrobti šių bendruomenių žemes. Neseniai smurtas vėl pasikartojo, regione žuvo daugiau nei 50 žmonių, mokyklos, šventovės ir namai padegti, kaltininkai – fulani piemenys.
Kilę iš Nigerijos šiaurės, vis labiau kenčiančios nuo sausrų ir potvynių, šie klajokliai piemenys, ieškodami žemės savo gyvuliams, keliauja į pietus, į Beromo ir kitų daugiausia krikščionių etninių grupių ūkininkų gyvenamas vietoves.
Pasak Abudžos arkivyskupo kardinolo emerito Johno Olorunfemi Onaiyekano, „neįsivaizduojama, kad vyriausybė, turėdama visas priemones, negalėtų nustatyti, kas yra neramumų kurstytojai, kas perka ginklus, naudojamus per šiuos išpuolius“. Kardinolas pabrėžia, kad tai, kas vyksta, yra daugiau nei karas: „Mes vis dar laukiame, ką darys mūsų vyriausybė“. Vietinė Bažnyčia po įvairių išpuolių ilgą laiką ragino krikščionių ir musulmonų bendruomenes vienytis prieš smurtą ir nebaudžiamumo sistemą, pabrėždama tarpreliginio dialogo svarbą taikiam sambūviui. Nėra noro tvirtinti, kad tai religinis persekiojimas, tačiau reikia išsiaiškinti, kas gina smurtautojus.
Kardinolas pabrėžia, kad tai, kas vyksta, yra daugiau nei karas: „Mes vis dar laukiame, ką darys mūsų vyriausybė“.
Plauteau valstijos gubernatorius krikščionis Calebas Manassehas Mutfwangas metų pradžioje savo kalboje nedvejodamas pavartojo terminą „genocidas“, nurodydamas į naujausias žudynes. „Teišvaduoja Dievas Nigeriją nuo šio siaubo“, – tokie buvo popiežiaus Pranciškaus žodžiai po „Viešpaties angelo“ maldos gruodžio 31 d.
Pastaraisiais metais netrūko kaltinimų buvusiam prezidentui fulani kilmės Muhammadui Buhari, ėjusiam pareigas iki praėjusių metų gegužės mėnesio ne tik dėl kariuomenės veiksmų neefektyvumo ginant vietos bendruomenes, bet ir dėl sustabdyto plano dėl vadinamųjų „Rugos vietovių“. Šiose musulmonų klajoklių ganytojų gyvenvietėse turėjo būti įrengtos ganyklos ir kaimai su tam tikra pagrindine infrastruktūra: mokykla, sveikatos ir veterinarijos centrais. Ši sistema būtų palengvinusi kaimenių maršrutų nustatymą ir taip sumažinusi galimus konfliktus su ūkininkais. Tačiau šį planą griežtai kritikavo, o vėliau neribotam laikui atidėjo vietos valdžios institucijos, nes gyvenvietėms įrengti būtų nusavinti vandens telkiniai ir žemės iš vietos bendruomenių, taip įteisinant grobuonišką sistemą. Tuo tarpu išpuolių daugėjo.
Nigerijos nevyriausybinės organizacijos „Intersociety“ duomenimis, nuo 2009 m. Nigerijoje islamo teroristai nužudė apie 52 250 krikščionių. Per aštuonerius Muhammado Buhari prezidentavimo metus nukentėjo daugiau nei 30 000 žmonių. Per tą patį laikotarpį per islamistų įvykdytus teroristinius išpuolius taip pat žuvo 34 tūkstančiai musulmonų. Taikiniais tapo daugiau nei 2 200 krikščioniškų mokyklų ir apie 18 tūkstančių maldos vietų, buvo pagrobta virš 700 krikščionių, nužudyta daugybė kunigų. Smurtas taip pat paskatino masinį gyventojų perkėlimą.
Dabartinis Nigerijos prezidentas Bola Tinubu dar nepristatė planų, kaip ketina spręsti plačiai paplitusio nesaugumo problemą, naujausius išpuolius prieš krikščionis pavadino „primityviais ir žiauriais“, policijai nurodė rasti kaltininkus. Tačiau savo kalboje metų pradžioje jis nepaminėjo aukų Plateau valstijoje ir tvirtino, kad jam tapus prezidentu tapo saugiau.
Tačiau nigeriečiai pamažu praranda viltį, kad vyriausybė sugebės juos apsaugoti. Nors religiniai lyderiai skatina žmones nesiimti patiems vykdyti teisingumo, kyla pavojus, kad žmonių pyktis ir nusivylimas paims viršų.
