Pelenai lotyniškai „cinis“ yra ugnimi kažką sudeginus rezultatas. Labai lengvai tai įgijo simbolinę mirties, baigties, taip pat ir nuolankumo, atgailos prasmę. „Aš tikrai esu dulkės ir pelenai, – sako Abraomas (Pr 18,27). Pelenai, kurie naudojami šiandien bažnyčioje, gaunami deginant praėjusių metų Verbų sekmadienio palmių ar kitų žalumynų šakas. Tai, kas ką tik buvo triumfo ženklas, netrukus tapo nieku.
Nėra pelenų be ugnies. Ugnis yra tarsi tėvystė, ištakos, būtinybė. Ugnis apima ir paima visa, ką sutinka savo kelyje, prie ko prisiliečia savo galia. „Mūsų Dievas yra viską ryjanti ugnis“, – sako apaštalas žydams (Žyd 12, 29). „Jo meilė stipri kaip ugnis, jos kaitra, kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna (plg. Gg 8, 6).
Šv. Kryžiaus Jonas palygina vidinio žmogaus išgryninimą su medžio degimu. Ugnis įsidega, įsiliepsnoja pamažu, malkos rūksta ir dejuoja ugnies pasiglemžiamos, kol tampa sausos ir lengvai sudega. Ji iš tiesų sunaikina mirtingąjį kūną ir viską pakeliui, kas su juo – viskas tampa beverčiais pelenais. Pati didžiausia ugnis mūsų gyvenime yra mirtis, šiek tiek mažesnė – skausmas.
Pelenų diena padeda vis aiškiau pamatyti, kas yra viskas ir kas yra niekas. Ką reiškia karaliauti su Dievu ir be Jo. Kaip atrodome atradę savo panašumą su Dievu, savo tikrą tapatybę ir kas iš mūsų lieka nutolus nuo Jo. Morkus Evangelijoje sako: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ To pilna vos atsivertus dienos naujienas. Tai žmogaus karalystė be Dievo.
Dažnai gyvenime esame apgauti, mes degame savo aistrų, troškimų kančios ugnyje. Ar galėtų būti kitaip? Galime sudegti dėl aklumo, neapykantos… Bet galime sudegti iš meilės, ji yra tikroji mūsų prigimtis. Esame sukurti mylėti. Meilė ir kančia neatsiejamos kaip druska ir jos sūrumas. Patys tokios kaitros neištversime.
Bet Kryžiuje yra atsakymai, kančios įprasminimas. Vien tik žvelgti į Tą, kurį nukryžiavome. Tiesiog nėra kur daugiau akių dėti. Šventieji drąsina žvelgti į Kristų. Žvilgsnis į Jį leis nesitapatinti su savo skausmu, nebėgti nuo jo, leis eiti toliau už savo skausmo, gydys. Galiausiai ši gydanti ugnis yra kelio dalis, drąsina šventieji, tai išgyvenę.
Atgaila – tikrasis sakramentas, giluminis susitikimo slėpinys.
Kad ir kaip žmogus blaškytųsi, vengtų apvalančios ugnies, kad ir kaip neigtų Dievą, vis tik Dievo meilė pernelyg didelė, ir gyvenimas nuolat dovanoja galimybių atsitokėti, priimti Jo gydančią, kauterizuojančią ugnį, bažnyčioje sakome – atgailą. Ar tai būtų pandemija, ar kiti išbandymai, norime to ar ne.
Apaštalas Paulius sako: „Vargšas aš žmogus. Kas mane išvaduos iš šio mirtingo kūno. Bet ačiū Dievui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris pamilo mane ir atidavė save už mane.“ Taip, iš tiesų Jis vienintelis sudegė Kryžiaus – dieviškosios Meilės medžio – ugnyje.
Atraskime drąsos paragauti kitokio vaisiaus, nei ragavo Adomas, paragauti vaisiaus nuo kryžiaus medžio, tai kelio dalis, vedanti link tapimo tuo, ką ragaujame, tai yra tapti tikru žmogumi, tai primins mums, kas esame, kas mūsų Tėvas, kur mūsų namai.
Tad keturiasdešimt dienų laikas iki Velykų primena keturiasdešimt žydų tautos klaidžiojimo metų link Pažadėtosios žemės. Keturiasdešimt valandų nuo Jėzaus mirties ant kryžiaus iki saulėtekio Velykų sekmadienį, šis laikas palydės link atsivertimo, link mąstymo pasikeitimo. „Atsiverskite – ir tikėkite Evangelija“, – skamba visame pasaulyje. Atsivertimas veda į pačią didžiausią, giluminę sielos Atgailą.
Tai tikrasis sakramentas, giluminis susitikimo slėpinys. Kuomet tikroji atgaila gelmėje, suvokime, valios supanašėjime su Dievo valia, galiausiai vienybė Jo meilės ugnyje. „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų tik paniekos vertas.“ (Gg 8,7) To turto pelenus iš tiesų šiandien galiu barstyti sau ant savo galvos, minčių, žmogiškų galių, pojūčių, nes žinau – esu dulkė ir pelenai, esu niekas, bet Dievas yra viskas.
