Popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje aukojo Velykų sekmadienio dienos Mišias. Skirtingai negu pernai ir užpernai, kai dėl pandemijos jose galėjo dalyvauti tik po kelias dešimtis Dievo tautos atstovų, šį kartą dalyvavo tūkstančiai žmonių. Homilija nebuvo sakoma. Netrukus po Mišių, sekmadienio vidudienį, popiežius perskaitė velykinę žinią ir suteikė palaiminimą „Urbi et orbi“ (Romos miestui ir visam pasauliui).
Popiežiaus Pranciškaus Velykų žinia
Brangieji broliai ir seserys, linksmų Velykų!
Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė! Jis ateina pas tuos, kurie jo gedi užsidarę namuose, kupini baimės ir sielvarto; ateina pas juos ir sako: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19); parodo jiems kojų ir rankų žaizdas, žaizdą šone: tai ne vaiduoklis, tai jis, tas pats Jėzus, kuris mirė ant kryžiaus ir buvo palaidotas. Apstulbusiems mokiniams jis pakartoja: „Ramybė jums!“ (21 eil.).
Ir mes esame apstulbę per šias karo Velykas. Matėme daug pralieto kraujo, daug smurto. Mūsų širdis taip pat užplūdo baimė ir sielvartas, o daugelis mūsų brolių ir seserų turėjo užsidaryti slėptuvėse, saugotis nuo bombų. Mums sunku patikėti, kad Jėzus tikrai prisikėlė, kad jis tikrai nugalėjo mirtį. Ar tai iliuzija? Mūsų vaizduotės vaisius?
Ne, tai ne iliuzija! Šiandien ypatingai skamba Rytų krikščionių tradicijai būdingas Velykų skelbimas: „Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!“ Šiandien, pasibaigus gavėniai, kuri, atrodė, niekada nesibaigs, mums labiau nei bet kada jo reikia. Praėjo dveji pandemijos metai, kurie paliko skaudžių pėdsakų. Atėjo laikas visiems kartu išeiti iš tunelio, susikibus už rankų, sutelkus jėgas ir išteklius…
Tačiau mes, deja, rodome, kad mumyse tebegyvena Kaino dvasia, kuri į Abelį žiūri ne kaip į brolį, bet kaip į varžovą, ir galvoja, kaip jį pašalinti. Mums reikia Prisikėlusio Nukryžiuotojo, kad patikėtume meilės pergale ir galėtume tikėtis susitaikymo. Šiandien mums labiau nei bet kada reikia jo, kuris ateina pas mus ir vėl mums sako: „Ramybė jums!“
Tik jis tai gali. Šiandien tik jis turi teisę skelbti mums taiką. Tik Jėzus, nes jis savo kūne nešiojasi žaizdas, mūsų žaizdas. Tos jo žaizdos yra dvigubai mūsų žaizdos: mūsų, nes mes jį sužeidėme savo nuodėmėmis, širdies kietumu, neapykanta broliams; mūsų, nes jis jas nešioja už mus, jis jų neištrynė iš savo šlovingojo Kūno, norėjo jas išsaugoti, turėti amžinai. Jos yra neišdildomas meilės mums antspaudas, amžinas užtarimas, kad mūsų dangiškasis Tėvas jas matytų ir būtų gailestingas mums ir visam pasauliui.
Prisikėlusio Jėzaus Kūno žaizdos yra ženklas kovos, kurią jis kovojo už mus ir laimėjo meilės ginklais, kad mes turėtume taiką, būtume taikūs ir gyventume taikoje.
Žvelgiant į tas šlovingas žaizdas, mūsų netikinčios akys plačiai atsimerkia, mūsų užkietėjusios širdys atsiveria ir įsileidžia Velykų skelbimą: „Ramybė jums!“. Įsileiskime Kristaus taiką į savo gyvenimus, namus ir šalis! Tegul sulaukia taikos iškankinta Ukraina, taip skaudžiai nukentėjusi nuo ją užgriuvusio žiauraus ir beprasmiško karo, smurto ir destrukcijos.
Po baisios kančios ir mirties nakties kuo greičiau teišaušta nauja vilties aušra.
Po baisios kančios ir mirties nakties kuo greičiau teišaušta nauja vilties aušra. Tebūna atkurta taika. Tesiliauja jėgos demonstravimas, kai žmonės kenčia.
Nepripraskime prie karo, visi reikalaukime taikos, šaukime jos iš balkonų ir gatvių.
Tautų vadovai teišgirsta taikos maldaujančių žmonių balsus; teįsiklauso į tą nerimą keliantį klausimą, kurį mokslininkai iškėlė beveik prieš septyniasdešimt metų: „Ar žmonija sugebės atsisakyti karo, ar mes sunaikinsime žmoniją?“ (Russello-Einsteino manifestas, 1955 m. liepos 9 d.).
Širdyje turiu visas karo Ukrainoje aukas, milijonus pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų, išardytas šeimas, vienišus senelius, sugriautus gyvenimus ir sulygintus su žeme miestus.
Mano akyse – našlaičių ir nuo karo bėgančių vaikų žvilgsniai. Žiūrėdami į juos, negalime negirdėti jų skausmo šauksmo, kaip ir daugybės kitų vaikų, kenčiančių visame pasaulyje: mirštančių iš bado ar dėl priežiūros stokos, tapusių prievartos ir smurto aukomis ir tų, kuriems buvo atimta teisė gimti.
Karo skausme matome ir viltingų ženklų, pavyzdžiui, daugybės šeimų ir bendruomenių visoje Europoje, priimančių migrantus ir pabėgėlius, svetingumą.
Karo skausme matome ir viltingų ženklų, pavyzdžiui, daugybės šeimų ir bendruomenių visoje Europoje, priimančių migrantus ir pabėgėlius, svetingumą. Tegul šie gausūs geri darbai tampa palaiminimu mūsų visuomenėms, neretai nualintoms egoizmo ir individualizmo, ir tepadaro jas draugiškas visiems.
Tegul konfliktas Europoje taip pat paskatina mus labiau atkreipti dėmesį į kitas įtampos, kančios ir skausmo situacijas, dėl kurių kenčia daug pasaulio regionų. Negalime ir nenorime jų pamiršti.
Tegul Artimuosiuose Rytuose, ilgus metus draskomuose susiskaldymo ir konfliktų, įsiviešpatauja taika. Šią šlovingą dieną prašome taikos Jeruzalei ir tiems, kurie ją myli (plg. Ps 121 [122]), krikščionims, žydams ir musulmonams. Tegul izraeliečiai, palestiniečiai ir visi Šventojo miesto gyventojai kartu su piligrimais džiaugiasi taikos grožiu, broliškai gyvena ir laisvai lanko šventąsias vietas, gerbdami vieni kitų teises.
Tegul Libano, Sirijos ir Irako žmonės, ypač visos Artimuosiuose Rytuose gyvenančios krikščionių bendruomenės, sulaukia taikos ir susitaikymo.
Tegul taika įsiviešpatauja ir Libijoje, po daugelį metų trukusios įtampos teįsivyrauja stabilumas ir Jemene, kuris kenčia nuo visų pamiršto konflikto. Tegul pastarosiomis dienomis pasirašytos paliaubos sugrąžina gyventojams viltį.
Prašome Prisikėlusio Viešpaties dovanoti susitaikymą Mianmarui, kur tebesitęsia neapykanta ir smurtas, ir Afganistanui, kur tebevyrauja pavojinga socialinė įtampa ir kur gyventojus kankina dramatiška humanitarinė krizė.
Tegul visame Afrikos žemyne įsiviešpatauja taika, kad liautųsi išnaudojimas ir teroristiniai išpuoliai, ypač Sahelio regione, ir tegul jis sulaukia konkrečios tarptautinės bendruomenės paramos. Tepasibaigia sunkios humanitarinės krizės, kurios kamuoja Etiopiją, tesiliauja smurtas Kongo Demokratinėje Respublikoje. Mūsų maldos ir solidarumo reikia Pietų Afrikos žmonėms, nukentėjusiems nuo smarkių potvynių.
Tegul Prisikėlęs Kristus padeda Lotynų Amerikos tautoms, kurių gyvenimo sąlygos šiais sunkiais pandemijos laikais dar labiau pablogėjo, o prie to prisidėjo nusikalstamumas, smurtas, korupcija ir prekyba narkotikais.
Prašome Prisikėlusįjį Viešpatį lydėti Kanados Katalikų Bažnyčios susitaikymo su autochtonų tautomis kelią. Tegul Prisikėlusio Kristaus Dvasia užgydo praeities žaizdas ir nuteikia širdis siekti tiesos ir brolybės.
Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas karas sukelia padarinius, kurie paveikia visą žmoniją: nuo gedulo iki pabėgėlių dramos, ekonominės ir maisto krizės, kurios požymius jau matome. Nors aplink mus karo žaizdos ir daugybė skausmo, Kristus, nugalėjęs nuodėmę, baimę ir mirtį, ragina mus nepasiduoti blogiui ir smurtui. Tegul mus nugali Kristaus ramybė! Taika yra įmanoma, taika yra būtina, taika yra didžiausias visų tikslas!
