Spalio 25 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie apaštalinį uolumą ir klausytojams pristatė du įžymiuosius, ypač Rytų tradicijoje, brolius, nusipelniusius „slavų apaštalų“ titulo: tai šventieji Kirilas ir Metodijus, gimę IX amžiuje Graikijoje, atsisakę politinės karjeros, kurią jiems būtų užtikrinusi jų kilmė, ir pasirinkę vienuolinį kelią. Vis dėlto jų svajonė apie nuošalų gyvenimą ilgai netruko.
Broliai kaip misionieriai buvo pasiųsti į vadinamąjį Didžiosios Moravijos regioną. Galima pridurti, kad šis regionas apėmė kai kurias dabartines Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos žemes, galbūt dalį dabartinės Serbijos, Rumunijos, Ukrainos teritorijų, kuriose gyveno įvairios slavų tautos ir gentys.
Dalis jų, katechezėje priminė popiežius Pranciškus, buvo evangelizuotos, o dalis – dar ne, laikėsi pagoniškų papročių ir tradicijų. Jų kunigaikštis paprašė atsiųsti ką nors, kas galėtų išaiškinti krikščionišką tikėjimą jų kalba.
Pirmoji Kirilo ir Metodijaus užduotis buvo nuodugniai ištirti tų tautų kultūrą: evangelija yra įkultūrinama, o kultūra – evangelizuojama. Kirilas pasiteiravo, ar jie turi alfabetą. Jam buvo atsakyta, kad ne. „Kas gali užrašyti kalbos žodžius ant vandens?“ – replikavo jis. Ir iš tiesų, Evangelijos skelbimui ir maldai reikia tinkamo, specialaus įrankio. Tada jis išrado glagolicą (seniausia slaviška abėcėlė – red.), ėmėsi Biblijos ir liturginių tekstų vertimo. Žmonės pradėjo jausti, kad krikščioniškas tikėjimas nebėra „svetimas“, bet tampa jų tikėjimu, išreiškiamu gimtąja kalba.
„Tik pagalvokite: du graikų vienuoliai sukūrė slavams abėcėlę. Būtent toks širdies atvirumas leido Evangelijai tarp jų sudygti“, – pastebėjo popiežius Pranciškus. Netrukus, tęsė jis, prasidėjo nesutarimai su kai kuriais lotynų apeigų atstovais, nepatenkintais, kad neteko skelbimo monopolio. Jie pateikia argumentą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo religinis: Dievas, tvirtina jie, turėtų būti šlovinamas trimis ant kryžiaus užrašytomis kalbomis – hebrajų, graikų ir lotynų, nors iš tiesų tenorėjo apginti savo uždarą mentalitetą. Bet Kirilas tvirtai atšauna – Dievas trokšta, kad kiekviena tauta jį šlovintų savo kalba.
Dievas, tvirtina jie, turėtų būti šlovinamas trimis ant kryžiaus užrašytomis kalbomis – hebrajų, graikų ir lotynų, nors iš tiesų tenorėjo apginti savo uždarą mentalitetą. Bet Kirilas tvirtai atšauna – Dievas trokšta, kad kiekviena tauta jį šlovintų savo kalba.
Kirilas ir Metodijus, tęsė apžvalgą Pranciškus, kreipėsi pagalbos į popiežių, kuris patvirtino jų parengtus tekstus slavų kalba, užkėlė juos ant Didžiosios Marijos bazilikos altoriaus ir pagal šias knygas kartu pašlovino Viešpatį. Kirilas po kelių dienų mirė ir jo relikvijos iki pat šių dienų yra gerbiamos Romoje, šv. Klemenso bazilikoje. O Metodijus gavo vyskupo šventimus ir sugrįžo į slavų žemes, kuriose patyrė daug vargų ir kančių, įskaitant įkalinimą. Bet Dievo žodis negali būti įkalintas ir jis pasklido tarp tų tautų.
Žvelgiant į šių dviejų evangelizuotųjų, kuriuos šv. Jonas Paulius II paskelbė Europos globėjais ir kuriems skyrė encikliką Slavorum Apostoli, liudijimą, popiežius Pranciškus pakvietė apsvarstyti tris svarbius aspektus.
Visų pirma, vienybę. Graikai, popiežius, slavai – tuo metu krikščionybė Europoje dar nebuvo skilusi ir apaštalaudama bendradarbiavo.
Kitas svarbus aspektas yra įkultūrinimas: kultūra ir evangelizavimas labai glaudžiai susiję. Negalima Evangelijos skelbti abstrakčiai. Evangelija turi būti įkultūrinta ir galiausiai ji pati tampa kultūros išraiška.
Trečiasis aspektas yra laisvė. Skelbimui reikia laisvės, o laisvei reikia drąsos. Žmogus yra laisvas tiek, kiek yra drąsus ir nesileidžia įkalinamas tarp daugybės dalykų, kurie atima laisvę.
„Broliai ir seserys, prašykime šventųjų Kirilo ir Metodijaus, slavų apaštalų, būti „laisvės meilėje“ įrankiais kitiems“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Būti kūrybingais, būti ištvermingais ir nuolankiais, meldžiantis ir tarnaujant“.
