Rugpjūčio 30 d. Vilniuje, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, įvyko 35-ojo Carito sezono atidarymas. Į šventę susirinko virš 100 karitiečių iš visos Vilniaus arkivyskupijos. Renginyje visi kartu gilinomės į gailestingosios meilės slėpinį ir klausėme, ką gailestingumas reiškia kiekvienam iš mūsų.
Šventės pradžioje Carito kapelionas kunigas Žydrūnas Vabuolas sujungė visus į bendrą maldą, kviesdamas išgirsti popiežiaus Pranciškaus maldos intenciją rugsėjo mėnesiui: „Gatvėje mirštantis benamis niekada neatsidurs pirmajame interneto paieškos sistemų puslapyje ar žinių laidoje. Kaip pasiekėme tokį abejingumo lygį? Prašau liautis apsimetinėti, kad nematome tų, kurie atsidūrė visuomenės paribiuose dėl skurdo, priklausomybių, psichikos ligų ar negalios.“ Popiežiaus žodžiai skatino peržengti abejingumo sienas ir sutelkti dėmesį į priėmimą.
Sveikinimo žodį tarė VA Carito direktorė Audronė Kairienė, džiaugdamasi, kad karitiečių kasmet vis daugėja. Ji ragino atsigręžti į gailestingumą savo širdyje: „Esame labai įtakojami aplinkos, žiniasklaidos, susiformavusios nuomonės, ir dažnai nuo to priklauso mūsų elgesys. Bet reikėtų kiekvieną kartą pagalvoti: o ką gi sako širdis ir kur mus veda Dievas? Nebūtina perverst pasaulį norint parodyti žmogui atjautą, kartais užtenka tiesiog atkreipti dėmesį ir su juo pabūti.“
Vilniaus piligrimų centro projektų koordinatorė Vilija Tauraitė kvietė pažinti Vilnių kaip gailestingumo miestą ir prisiminti šv. Faustinos gailestingumo trejybę: pirmiausia būti gailestingam veiksmu, tuomet žodžiu, tuomet – malda. „Mano supratimu, Caritas visų pirma ir yra veiksmas, veiksmas, veiksmas“, – teigė V. Tauraitė. Moteris šiltai prisiminė savo patirtį Carite: „Dirbdama Carite niekada nemačiau abejingumo, tik nuolatinį rūpestį. Abejingumas – gailestingumo priešingybė.“
Linkėjimus nuo socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės perdavė jos patarėjas Tomas Kavaliauskas. Jis išreiškė dėkingumą Caritui už nuoseklią pagalbą ukrainiečiams ir už platų pagalbos spektrą kiekvienam žmogui: „Jūs esate arčiausiai vargstančio, rūpesčių turinčio, priklausomo ir prislėgto. Ir tą nuosekliai darote jau pusketvirto dešimtmečio, ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose… Esate ramstis ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.“
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas šventės svečius grąžino 35 metais atgal: „Atidarome 35-ąjį Carito sezoną. Tai labai iškilminga data. Prieš 35 metus mes pradėjome kartu su revoliucija, kuri vadinosi Sąjūdžiu. Su tautos pabudimu Caritas turėjo savo vaidmenį: nešti gailestingumo elementą.“ Arkivyskupas pabrėžė gailestingumo svarbą ir suteikė karitiečiams ryžto tęsti meilės artimui darbus: „Mes turime raktą ne tik sau atrakinti dangaus vartus, bet ir kitiems. Su Jūsų pagalba Vilnius gali tapti gailestingumą liudijančiu miestu.“
Naujai apmąstyti (r)evoliuciją kvietė kunigas Mozė Mitkevičius: „Jėzus buvo pirmasis provokatorius. Senasis Testamentas nekalba apie priešo meilę… Jėzus bus pirmasis, kuris pradės kalbėti ir apie meilę priešui. Taigi jo mokymas, jo asmuo yra ir evoliucija, tuo pat metu ir revoliucija.“ Pats nevengdamas provokacijos M. Mitkevičius svarstė meilės priešui galimybę karo Ukrainoje kontekste. Kunigo teigimu, su priešu būtina kovoti, jį atskirti ir izoliuoti, tačiau kyla klausimas, kaip santykis su juo keisis ateityje? Ar galėtume įžiūrėti žmogiškumą priešo veide?..
Po susimąstymą keliančių pranešimų susirinkome į šventas mišias už visą Carito bendruomenę, kurias vedė arkivyskupas G. Grušas. Šventųjų Mišių homilijoje arkivyskupas kvietė prisiminti begalinę Tėvo meilę ir priėmimą.
Popietė baigėsi šventiniu šurmuliu seminarijos vidiniame kiemelyje: bendravome, valgėme savanorio Adamo gamintą tadžikišką plovą ir paskutinių rugpjūčio dienų karštyje gaivinomės ledais. Susitikę senus ir naujus veidus diskutavome ir dalijomės apmąstymais. Atidarėme naują Carito sezoną pasiruošę tęsti gailestingumo (r)evoliuciją – nelikti abejingais, auginti meilę ir atrasti naujų būdų ja dalintis.
