2023 m. liepos 1 d. popiežius Pranciškus kardinolą Víctorą Manuelį Fernándezą (Viktorą Manuelį Fernandesą) paskyrė kitu Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektu. Jis artimiausiomis dienomis jai pradės vadovauti. Kardinolas yra atviras teologinėms diskusijoms, ir sako, kad jos padeda gilinti Bažnyčios Evangelijos supratimą, praneša CNA.
„Tikra doktrina gali būti tik šviesa, mūsų žingsnių vadovas, patikimas kelias ir džiaugsmas širdžiai. Tačiau akivaizdu, kad net Bažnyčia dar ne iki galo suvokia visą Evangelijos turtingumą”, – rugsėjo 8 d. elektroniniu paštu duotame išskirtiniame interviu sakė jis Vatikano žurnalistikos veteranui Edvardui Pentinui iš „National Catholic Register”, seserinės CNA naujienų agentūros.
„Doktrina nesikeičia, Evangelija visada bus ta pati, Apreiškimas jau išspręstas, – sakė būsimasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas. – Tačiau neabejotina, kad Bažnyčia visada bus mažytė tarp tokios neaprėpiamos tiesos ir grožio bei visada turės toliau augti savo supratimu.”
61 metų argentiniečių teologas taip pat kritikavo vyskupus – tiek „progresyvius”, tiek priklausančius „tradicionalistinėms grupėms” – manančius, kad jie turi „ypatingą Šventosios Dvasios dovaną vertinti Šventojo Tėvo doktriną”, ir įspėjo, kad jie yra „kelyje į ereziją ir schizmą”.
„Atminkite, kad eretikai visada mano žinantys tikrąją Bažnyčios doktriną”, – sakė V. M. Fernándezas. Artimas popiežiaus Pranciškaus patikėtinis, nuo 2018 m. einantis La Platos arkivyskupo pareigas, išreiškė atvirumą svarstyti galimybę Bažnyčiai palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas, jei jos nesukels sumaišties”. Tačiau interviu jis pasipiktino žiniasklaidos implikacijomis, kad jo pažiūros sutampa su Vokietijos Bažnyčios vadinamuoju Sinodiniu keliu, raginančiu smarkiai keisti Bažnyčios mokymą lytinės moralės ir kitais klausimais.
Išrinktasis kardinolas sakė, kad Vokietijos Bažnyčia „turi rimtų problemų ir akivaizdžiai turi galvoti apie naują evangelizaciją”, tačiau jis prisipažino „mažai apie tai žinąs”, o vietoj to pabrėžė, kaip jis pats vadina, „formulę, kaip kovoti su religiniu visuomenės abejingumu”, kaip jis evangelizavo būdamas kunigu ir vyskupu Argentinoje.
„Žiūrėkite, mano garsiausia knyga vadinasi „Los Cinco Minutos del Espiritu Santo” („Penkios Šventosios Dvasios minutės”), joje pateikiama kasdienė meditacija apie Šventąją Dvasią, kuri buvo parduota 150 tūkst. egzempliorių tiražu. Ar tai žinai?” paklausė V. M. Fernándezas.
„Kita vertus, buvau parapijos kunigas ir vyskupas. Nueikite ir paklauskite mano parapijos tikinčiųjų, ką dariau, kai buvau parapijos kunigas, ir pamatysite: Eucharistijos adoracija, katekizmo kursai, Biblijos kursai, namų misijos su Dievo Motina ir malda palaiminti namus. Turėjau 10 maldos grupių ir 130 jaunuolių”, – tęsė jis.
„Būdamas vyskupu, klausdavau žmonių, apie ką kalbėdavau per homilijas katedroje ir lankydamasis parapijose: apie Kristų, apie maldą, apie Šventąją Dvasią, apie Mariją, apie pašventinimą. O pernai visai arkivyskupijai pasiūliau susitelkti ties „augimu kartu šventumo link”.
Tačiau jis turėjo pasakyti ir daugiau aštrių dalykų apie vyskupus, kurie vertina „Šventojo Tėvo doktriną”.
Popiežius turi ne tik pareigą saugoti ir išlaikyti „statišką” tikėjimo depozitą, sakė V. M. Fernándezas, bet ir antrą, unikalią charizmą, suteiktą tik Petrui ir jo įpėdiniams, kuri yra „gyva ir aktyvi dovana”.
„Šios charizmos neturiu nei aš, nei jūs, nei kardinolas [Raymondas] Burke’as. Šiandien ją turi tik popiežius Pranciškus”, – sakė jis, akivaizdžiai turėdamas omenyje įžangą, kurią Burke’as parašė knygai, kritiškai vertinančiai kitą mėnesį vyksiantį Sinodą dėl sinodiškumo.
„Dabar, jei man pasakysite, kad kai kurie vyskupai turi ypatingą Šventosios Dvasios dovaną spręsti apie Šventojo Tėvo doktriną, mes pateksime į užburtą ratą (kai bet kas gali teigti turįs tikrąją doktriną), o tai būtų erezija ir baigtųsi schizma”, – sakė jis.
„Atminkite, kad eretikai visada mano žinantys tikrąją Bažnyčios doktriną. Deja, šiandien į šią klaidą patenka ne tik kai kurie progresyvistai, bet ir, paradoksalu, kai kurios tradicionalistų grupės.”
Visą E. Pentino interviu su V. M. Fernándezu galima rasti „Nathional Catholic Register”.
