Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) šiais metais švenčia 18-ąjį gimtadienį.
Ta proga lapkričio 26 d. Kauno arkikatedroje buvo aukojamos Šv. Mišios už NŠTA šeimas.
Po jų vyko šilta bendrystė organizacijos narių, bičiulių ir bendraminčių jaukiame rate, prisimenant asociacijos kelią nuo idėjos gimimo, pasidalinant mintimis, ko labiausiai reikia šiandien Lietuvos šeimoms ir kuo galėtume prisidėti kiekvienas, kad aplinka mūsų valstybėje būtų kuo draugiškesnė šeimai.
Sulaukta pilnametystės. Tai didelis pasiekimas organizacijai, kuri rūpinasi prigimtine šeima, išdrįsta nepasiduoti konformistinei vyraujančiai globalizmo propagavimo krypčiai, yra pakankamai nepriklausoma nuo galingųjų jėgų išlaikydama ištikimybę Dievui, Tėvynei ir šeimoms, neturi jokių pastovių finansavimo šaltinių, savo misija mato šeimai palankios aplinkos puoselėjimą ir nuosekliai siekia, kad valstybė saugotų santuoka grįstą ir atvirą gyvybei šeimą.
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacija – vienintelė Lietuvoje skėtinė šeimų ir tėvų organizacija, vienijanti net trisdešimt šešias šeimas atstovaujančias bei su šeimomis dirbančias organizacijas-juridinius vienetus.
Kam reikalinga tokia organizacija?
Pažvelkime plačiau, atkreipdami dėmesį į mūsų šalies istorinį, net geopolitinį kontekstą. Turime pripažinti, kad mes, lietuviai, net 50 metų buvome visaip pratinami prie minties, kad žmogus ir jo šeima yra nieko nereiškiantis mažas sraigtelis didžiuliame valstybiniame mechanizme.
Žmogus ne tik nieko negali spręsti, jam ir problemų geriau nematyti, apie jas patylėti ir tyliai ramiai pralaukti. Kuo mažiau žmogus rodys iniciatyvą, tuo didesnė tikimybė, kad jis liks nepastebėtas tų, kurie kiekvienu momentu jį galėjo apšaukti liaudies priešu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Vienintelis tikrasis visų resursų valdytojas ir bet kokių sprendimų priėmėjas galėjo būti tik didžioji valstybė. Niekas nesigilino ir net nežinojo, kas yra šioje didžiulėje šalyje premjeras ar parlamento (Aukščiausios tarybos) pirmininkas. Vis tiek viską spręsdavo vienintelės komunistų partijos generalinis sekretorius kartu su politiniu biuru, o visos kitos struktūros besąlygiškai tiems sprendimams pritardavo ir vykdydavo nurodymus vykdomuose komitetuose.
Viešai pareikšti kritiką šiems sprendimams reiškė pasirašyti sau nuosprendį, vedantį „pas baltas meškas“. Reikšti nepasitenkinimą absurdais, kurių buvo apstu, žmonės galėjo nebent tik mažoje virtuvėlėje tarp artimiausių žmonių. Iškeikdavo visas nesąmones žmogus vakare grįžęs iš darbo, dar „gramą padaręs“, o ryte – vėl lyg niekur nieko eidavo į darbą ir klusniai vykdydavo valdžios nuleistas instrukcijas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę atrodė, kad dabar, būdami laisvi, tai atvirai galėsime kalbėti apie visas negeroves ir situacija keisis. Taip, daug dalykų pasikeitė, tik sunkiausia, pasirodo, keisti mentalitetą, požiūrį į kiekvieno žmogaus dalyvavimą valstybės kūrime ir „normaliame“ funkcionavime. Kai atsirado galimybė keliauti po pasaulį, žvalgytis į ilgas demokratijos tradicijas turinčias šalis, nepaliestas -izmų, į akis krito šių šalių gyventojų laisvumas ir užtikrintas jautimasis savo šalies šeimininkais.
Akylesnieji pradėjo suprasti, kad vienas iš labiausiai skatintinų ir vertinamų dalykų šiose šalyse buvo pačių žmonių iniciatyva, sprendžiant kylančias problemas. Išrinktos valdžios pagrindinis uždavinys – padėti žmonėms tas iniciatyvas įgyvendinti ir leisti žmonėms gyventi savo gyvenimą. Įstatymas šiose šalyse daugiau pabrėždavo ribas, kas neleidžiama, kad nenukentėtų visuomenė.
Bet tų, įstatymo užbrėžtų ribų, intervale žmogus jaučiasi savo gyvenimo šeimininku. Jei mes pasižiūrime net naujausius savo įstatymus, jie vis dar nuleidžiami iš viršaus ir daugiau primena instrukcijas mažiems žmogeliams, negu savarankiškai besitvarkančių žmonių susitarimus tiems atvejams, kai interesai gali kirstis, kai atsiranda pavojus, jog galingiausieji gali pasinaudoti silpnesniaisiais visuomenės nariais.
Jei mes vis dar norime išlikti nepriklausoma valstybe su savarankiškai joje besitvarkančiais piliečiais, pasirodo, neturime visų sprendimo galių atiduoti tik „didžiajai valdžiai“, bet patys turime investuoti į savo šalies kūrimą ir auginimą, persilaužimą iš kampininko vaidmens į šeimininko vaidmenį. Kaip kažkada, dar Sąjūdžio laikais, tiksliai išsireiškė kompozitorius Osvaldas Balakauskas, 1988–1992 Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1992–1994 Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje. Jis teigė: „Nepriklausomybės ir Demokratijos turėsime tiek, kiek sugebėsime jos atsikovoti kiekvienam žingsnyje kiekvienas Lietuvos pilietis“.
Reiškia, už savo šeimą, už savo vaikus, už savo dabartį ir ateitį turime prisiimti atsakomybę mes patys. Taip, yra išrenkami atstovai į Seimą, savivaldybių tarybas, bet ne kažkas kitas, o mes patys turime jiems pasakyti, ko mums, mūsų šeimoms, mūsų vaikams reikia. Ar yra sukurtas mechanizmas, kuriuo šeimos, kaip valstybės pagrindas, galėtų pasakyti, o išrinktieji atstovai būtų įpareigoti šeimas išgirsti?
Deja, vis dar ieškoma tokių mechanizmų. Ir NŠTA yra viena iš nedaugelio institucijų nuolat kurianti tokį mechanizmą ir siekianti ištransliuoti, ko nori Lietuvos šeimos.
Ko NŠTA siekia?
NŠTA ragina valdžią, kad ši imtųsi kompleksinių priemonių šeimai ir jos reikšmei visuomenėje stiprinti; praktiškai užtikrintų tėvų teisę ugdyti vaikus pagal šeimos vertybes švietimo, sveikatos apsaugos ir viešosios komunikacijos srityse ir t. t.
Atidžiau įvertinus NŠTA siekius, akivaizdu, kad jie išplaukia iš LR Konstitucijos 38 straipsnio, teigiančio, kad Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeimos politikos tikslas yra rengti ir įgyvendinti priemones, siekiant kad būtų sudarytos sąlygos šeimai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu savarankiškai atlikti savo funkcijas.
Kyla klausimas – kam reikia atskiros skėtinės organizacijos, kuri rūpintųsi šeima – šalies ateitimi ir siektų užtikrinti tai, kam turėtų dirbti visa valstybė ir jos institucijos?
Atsakyti į šį klausimą galima tik kitu klausimu – ar galime patikėti rūpestį tuo, kas brangiausia – vaikais, šeimomis, valstybės likimu – ideologinėms partijoms, valdžios institucijoms, gausiam būriui biurokratų ir net suinteresuotų asmenų, aktyvių lobistų, turtėjančių iš nusikalstamos veiklos, kurios pagrindinis taikinys – jaunimas?
Patikėti šeimos politiką valdžiai, o patiems tik piktintis, jaustis bejėgiais ir užsiimti savo karjera siauroje profesinėje srityje? Ar ne per daug savo gyvenimo reguliavimo visose srityse jau atidavėme valdžios išrinktiesiems, naiviai tikėdamiesi, kad jie pasirūpins mumis ir mūsų šeimomis?
NŠTA viena iš nedaugelio Lietuvos organizacijų stebėjo valdžios išrinktųjų žingsnius, saugodama šeimą ir teikė pasiūlymus, siekdama ne priešpriešos, o dialogo, išnaudodama demokratinės valstybės teikiamas galimybes…
Kalbant apie valstybinės politikos strategines kryptis, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje nuoseklumu ir aiškumu negali pasigirti nė viena Valstybinės politikos kryptis, o šeimos politika – ypatingai.
Pasirinktos prioritetinės valstybinės šeimos politikos kryptys orientuojasi ne į kylančias aktualijas Lietuvoje, ne į pačios šeimos politikos koncepcijų ir istoriniame kontekste susiformavusių modelių suvokimą, bet į pavienes dažnai atsitiktines, populistines, neretai viena kitai prieštaraujančias šeimos politikos priemones, paprastai susijusias su rinkiminiais ciklais.
Pastaruoju metu jau atvirai stumiamos globalistinės tendencijos, kai svarbiausiomis ir gerai finansuojamomis tampa prigimtinį santuokinį ryšį silpninančios lyčių lygybės, gender ideologijos ir kovos su realiu ar tariamu smurtu kryptys, nors Lietuvai jos primestos ir neaktualios.
Nereikia didelių įrodymų, kad pamatytume, jog Lietuvai kur kas aktualesnės šeimos politikos kryptys, susiję su gimstamumo augimu, bendruomeniškumo plėtra, šeimos funkcionavimo užtikrinimu, kai puoselėjami palaikantys tarpusavio santykiai šeimoje, rūpinamasi šeimos ekonominiu ir fiziniu saugumu bei sveikata, ypač regionuose.
Kieno atsakomybė atstatyti šeimos politikos kryptis, kad eitume ne susinaikinimo, o atsistatymo keliu? Jei šeimos – Lietuvos valstybės pagrindas – pačios nedės kasdieninių nuoseklių pastangų, kad ši kryptis keistųsi, kokios ateities galime tikėtis?
Nacionalinės šeimų tėvų asociacijos raidą per šiuos 18 metų santykinai galima suskirstyti į tris etapus:
I etapas: 2004–2007 metai. Tai galima pavadinti įžanginiu etapu, kai susikūrusi organizacija nesupranta, kaip jai veikti, kaip rasti savo vietą tarp kitų organizacijų ir visuomenėje. Susivokimo ir atvirumo realybei etapas labai reikalingas, kad organizacija būtų adekvačiai atpažįstanti iššūkius ir reaguojanti į juos, neįsikibusi į abstrakčias teorines doktrinas ar konkretų siaurą veikimą. Tačiau išoriškai ji dažnai gali atrodyti kaip pasyvi ir nieko neveikianti. Atsakomybės prisiėmimo už organizaciją iššūkis Lietuvos sąlygomis vienas iš esminių.
II etapas: 2007–2012 metai – viešo veikimo etapas. 2007-ųjų balandžio 29 d. įvyko tūkstantinė šeimų eisena po šv. Mišių Vilniaus katedroje link Seimo, kur buvo organizuotas mitingas. Šalia argumentuotai išdėstytų reikalavimų rūpintis šeima Lietuvoje – pagrindinis prašymas Seimui – parengti šeimos politikos koncepciją, kaip orientyrą tolesnėmis nuoseklioms priemonėms įgyvendinti.
Grupė buvo suburta. Ji dirbo ir 2008 m. buvo parengtas Seimo nutarimas dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos. Įsijungė politikai, palaikę šią koncepciją ir jai aktyviai prieštaravę. TS-KD partija laimėjo rinkimus, savo programoje teigdama, kad palaikys šeimą ir įkurs Šeimos ministeriją.
Deja, visi pažadai apsiribojo tuo, kad SAD ministerijoje buvo įkurtas tik Šeimos politikos skyrius. Reikia pripažinti, kad šiame etape NŠTA, kaip organizacija, dažnai buvo kviečiama į įvairias darbo grupes, ekspertiniai pasiūlymai buvo girdimi. Tėvų ir šeimų balsas galėjo tapti valdžios sprendimais.
Išryškėjo didžiausia problema – atsiskyrimas tarp tų, kurie buvo NŠTA nariais ir darbavosi regionuose ir tų, kurie perdavinėjo šeimoms aktualius klausimus politikams – šeimos politikos formuotojams.
Šeimos neturėjo įgūdžių būti aktyviomis, burtis, aiškiai formuluoti savo problemas ir teikti pasiūlymus jų sprendimui. Tam NŠTA vykdė Šeimų apskrito stalo projektus, kurie buvo efektyvūs, bet nutrūko dėl pasibaigusio finansavimo. Dirbantys su politikais NŠTA nariai pervargo. Šeimos politikos formavimo ir ryšio su šeimomis palaikymo veikla reikalavo daugiau resursų negu buvo įmanoma jų sutelkti.
III etapas: 2012–2022 metai. Šiame etape NŠTA vis daugiau dirbo abiem kryptimis – ir su politikais, ir su šeimomis bei jų organizacijomis regionuose. Seime ir žiniasklaidoje pradėjus dominuoti antišeiminėms tendencijoms, NŠTA tapo viena iš pagrindinių skėtinių organizacijų, realiai atstovaujančių prigimtinę šeimą ginančias nuostatas ir gebanti bendradarbiauti su idėjiškai giminingomis kitomis organizacijomis.
Ko galima palinkėti NŠTA?
Išlikti ir gyvuoti. Būti telkiančia šeimas jėga, nebijančia neteisingų užsipuolimų, kritiškai vertinančia savo ir kitų veiklos metodus ir siekiančia jungti visas jėgas, kurioms rūpi Lietuvos ateitis. Būti tiltu tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, tarp savivaldybių ir Bažnyčios, tarp turtingųjų ir beturčių, tarp teoretikų ir praktikų… Vis daugiau jaustis Lietuvos šeimininkais, prisiimančiais atsakomybę už savo ir savo vaikų ateitį, konstruktyviai dirbančiais ir bendraujančiais čia, savo žemėje, o viltį ir pasitikėjimą sudėjusiais į Dievą.
