Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavęs tapytojas Arvydas Šaltenis teigia nesijaučiąs išskirtiniu menininku ir negalįs džiūgauti, kai kare Ukrainoje žudomi žmonės.
„Čia labiau mūsų tapytojų brolijos ar seserijos įvertinimas. Labai nesijaučiu kokiu nors išskirtiniu menininku, nes labai daug puikių kūrėjų visose srityse yra ir tos varžybos… Kuo aš geresnis? Dabar atrodo tarsi geresnis, o ne geresnis, taip susiklostė aplinkybės“, – antradienį BNS sakė 80-ies tapytojas.
Aukščiausias kultūros apdovanojimas jam skirtas už ryškų įnašą į Lietuvos tapybą, už kultūrinį Lietuvos valstybės kūrimą.
„Atrodo, kad geresnis pasidarai. Nė velnio nepasidarai, koks buvai, toks ir esi – skruzdėlytė tarp visų“, – apie nacionalinę premiją kalbėjo tapytojas.
Pasak jo, premija padės jo buičiai, tačiau džiaugsmo kokio nors nejaučiąs.
„Dabar karas, žmonės žūva, džiūgauti, kokia laimė, negaliu, neišeina. Gal galėsiu daugiau padėti ukrainiečiams“, – teigė A. Šaltenis.
Anot jo, kiekvienas menininkas savo kūryba liudija gyvenimą. Jis sakė nekuriantis dėl premijų ar kitokių įvertinimų, o darantis tai, ką daro, nes kitaip negali.
„Gyveni ir dirbti, kaip poetai negali nečiulbėti, taip ir tu paišai. Dar turiu studentų. Atiduodu savo patirtį. Aš jiems sakau: aš toks pats kaip jūs, lygus menininkas, tik patirtį turiu, ilgiau gyvenu. Patyriau sėkmių ir nesėkmių, todėl galiu jomis pasidalyti“, – teigė profesorius.
Jis sakė, kad tarp Nacionalinės premijos laureatų šiemet buvo ir du jo mokiniai – Laimutė Kreivytė bei Darius Žiūra.
„Visi šokame savo gyvenimo šokį, svarbiausia, kad tas šokis atspindėtų tiesą, kaip jaučiame pasaulį, kaip matome“, – kalbėjo A. Šaltenis.
„Mūsų visokios maliavonės ar eilėraščiai – tai ženklai liudijimo, kad pasaulis toks subtilus, gražus ar baisus, tarsi norime pasidalyti su žmonėmis“, – tvirtino jis.
A. Šaltenis yra dirbęs dailės mokykloje, iki šiol dėsto Vilniaus dailės akademijoje, 1994–2004 metais buvo Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Tapytojas yra surengęs 25 personalines parodas, daugiau kaip 130 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
A. Šaltenio kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje, Tretjakovo galerija Maskvoje.
Pasak MO muziejaus informacijos, viena esminių šio kūrėjo temų – kelionė. Sutelkdamas dėmesį į gerai pažįstamą ir artimą tipažą bei charakterius dailininkas tapo kaimo senutes autobusiukuose, lėtai kursuojančiuose trumpaisiais apylinkių maršrutais. Jį domina bevardžiai keleiviai, šmėkščiojantys pro miesto troleibusų, tarpmiestinių autobusų, traukinių langus ar lūkuriuojantys stotyse. A. Šalteniui nesvetima ir mirties, kaip paskutinės žmogaus kelionės, tema. Didelė grupė darbų skirta ir bohemiško, gyvenimo siužetams.
Dar viena svarbi dailininko tapybos tema – sovietinis režimas. Kareivines, kareivius ir kasdienybės realijas menininkas tapo kaip savo paties ir savo kartos biografijos dalį.
