Katalikų tikėjimas per maldos procesijas ir apeigas Indonezijoje gyvuoja jau daugiau kaip 500 metų. XVI a. įrašai rodo, kad pirmosios katalikiškos tradicijos Indonezijoje atsirado po pirmojo užfiksuoto Mergelės Marijos apsireiškimo.
Katalikybės istorija Indonezijoje prasideda Floreso saloje, esančioje rytinėje šalies dalyje, pasakojimu apie berniuką, vardu Resiona, kuris 1510 m. Larantukos paplūdimyje, kaip teigiama, turėjo Rožinio Karalienės apsireiškimą, prieš tai radęs į krantą išmestą Dievo Motinos statulą, greičiausiai iš nuskendusio portugalų laivo.
„Resiona ieškojo sraigių, kai pamatė priešais save stovinčią gražią moterį. Jis paklausė jos vardo ir iš kur ji kilusi, bet ji jam neatsakė”, – interviu agentūrai CNA pasakojo tėvas Fidelis Bolo Wotanas (Fidelis Bolas Votanas), dogminės teologijos daktaras, besispecializuojantis mariologijoje.
„Moteris smėlyje užrašė tris žodžius, kurių berniukas nesuprato. Tie trys žodžiai buvo „Akulah Reinha Rosari” [„Aš esu Rožinio Karalienė”]. Po kurio laiko, pakėlęs galvą, jis pamatė gražią medinę statulą”.
Kai portugalų dominikonų misionieriai atvyko į Floresą praėjus maždaug 50 metų po apsireiškimo, jie apstulbo pamatę medinę Dievo Motinos statulą, pastatytą „korkajuje” (vietinėje šventykloje), kurią Larantukos gyventojai derliaus nuėmimo metu aukojo.
Broliai dominikonai ėmė aiškinti statulos reikšmę ir mokė žmones rožinio. Kartu su vietiniais larantukais dominikonai per Didžiąją savaitę surengė pirmąsias Tuan Ma (Motinos Marijos) procesijas, kurios iki šiol yra Floreso vyskupijos Larantukos vyskupijos tradicija.
„Anksčiau misionieriai ieškojo paprasto būdo skelbti Viešpaties Evangeliją, todėl jų naudojama priemonė buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulos procesija per Semana Santa [Didžiąją savaitę]”, – aiškino Wotanas. “Rožinis buvo pagrindinė priemonė, kuria misionieriai mokė žmones, kaip gyventi tikėjimu.”
„Annuario Pontificio 2019″ (Šventojo Sosto metinėje ataskaitoje) rašoma, kad 80 proc. Floreso gyventojų yra katalikai, o tai labai daug, turint omenyje, kad katalikai sudaro tik 3 proc. visų Indonezijos gyventojų. (Apie 87 proc. indoneziečių yra musulmonai.)
Pasak Wotano, religijos ir pamaldumo derinimas su vietinėmis Indonezijos kultūromis buvo ir tebėra esminis dalykas Katalikų Bažnyčios augimui šalyje, turinčioje apie 280 mln. gyventojų, išsidėsčiusių 17 500 salų.
Javoje, centrinėje saloje, kurioje įsikūrusi Indonezijos sostinė Džakarta, taip pat yra garsi katalikų piligrimų vieta Gua Maria Sendangsono (Šventosios Marijos ola) Džogjakartoje.
Į šią piligrimystės vietą, ypač gegužės-spalio mėnesiais, traukia katalikai iš visos šalies, nes tikima, kad religinio komplekso viduje esanti ola, kurią žymi didelė Mergelės Marijos statula, yra fizinio išgydymo, ramybės ir maldos vieta, rašoma Indonezijos turizmo interneto svetainėje.
Portugalų dominikonų misionieriai buvo svarbūs evangelizatoriai rytinėje šalies dalyje, tačiau olandų jėzuitų misionierius tėvas Fransas van Lithas laikomas katalikiškos Javos misijos įkūrėju. Jis atvyko XX a. pradžioje ir pakrikštijo pirmuosius Javos katalikus.
Pasak istorikų Karelo Steenbrinko ir Jano S. Aritonango knygos „Krikščionybės istorija Indonezijoje” (2008), van Lithas buvo tvirtas Javos visuomenės ir kultūros gynėjas ir tikėjo, kad indoneziečiai turėtų turėti galimybę būti savo šalies religiniais, švietimo ir politiniais lyderiais, nepriklausomais nuo kolonijinės valdžios.
Van Lito įtaka javiečiams taip pat paskatino pastatyti Gua Maria Sendangsono bažnyčią, kuri buvo baigta statyti 1929 m. ir iškilmingai atidaryta tų pačių metų gruodžio 8 d. Pagrindiniai šios piligrimystės vietos bruožai yra Dievo Motinos statula, kurią padovanojo Ispanijos karalienė, ir oloje esantis gaivus šaltinis, kuris, žmonių teigimu, yra šventas ir gali išgydyti žmones nuo ligų.
Geros sveikatos Dievo Motinos šventovė Šiaurės Sumatroje
Visai neseniai, 2001-2005 m., vakarinėje Indonezijos dalyje esančioje Šiaurės Sumatros provincijoje buvo pastatyta Graha Maria Annai Velangkanni (skirta Ligonių sveikatos Dievo Motinai), skirta Medane gyvenančiai tamilų katalikų bendruomenei paremti. Dėl „indo-mugalistinio” šventovės dizaino ji atrodo kaip “bažnyčia, šventykla ir mečetė viename”.
Kaip rašoma šventovės interneto svetainėje, tėvas Jamesas Bharataputra, jėzuitų kunigas iš Indijos, Indonezijoje tarnavęs daugiau nei 50 metų, norėjo, kad šventovė būtų unikali vieta, „kurioje katalikai galėtų sustiprinti savo tikėjimą, o nekatalikai – patirti ir pažinti kitą tikėjimą aplinkoje, kurioje jų tikėjimas taip pat būtų atspindėtas pastato elementuose”.
Du pranciškonai kapucinai – arkivyskupas Alfredas Gonti Pijus Datubura ir arkivyskupas koadjutorius Anicetas Antonijus Sinaga – šventovę iškilmingai atidarė 2005 m. spalio mėn.
„Iškilmėse dalyvavo daugiau kaip 3 000 žmonių iš kelių etninių grupių, tarp jų buvo 200 užsienio piligrimų iš Malaizijos, Singapūro ir Indijos”, – CNA pasakojo sesuo Angelina, Medano Kongregasi Suster Santu Yosef (KSSY) narė.
„Kasmet šventovę aplanko daug žmonių – 15 600, – sakė ji. – Žmones traukia atvykti į Graha Maria Annai Velangkanni, nes Marijos šventovė yra labai unikali, ypatinga, o atvykusių žmonių maldos yra išklausomos.”
Popiežius Pranciškus rugsėjo 3-6 d. planuoja apsilankyti Indonezijoje – pirmojoje savo kelionės po Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną stotelėje.
