Tęsdamas katechezę apie apaštališkojo uolumo ir aistros skelbti Evangeliją pavyzdžius, šio trečiadienio, rugpjūčio 30 d., bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus priminė šventąją Kateri Tekakwithą, pirmąją Šiaurės Amerikos šventąją. Jos kanonizacijos iškilmei prieš 11 metų – 2012 m. spalio 21 d. – Šv. Petro aikštėje vadovavo popiežius Benediktas XVI.
Kateri Tekakwitha gimė apie 1656 m. dabartinės Niujorko valstijos teritorijoje. Jos tėvas buvo nekrikščionis vietinės indėnų genties vadas; motina, irgi indėnė, buvo priėmusi krikštą. Iš motinos Kateri išmoko meilės Dievui ir maldos. „Ir šiandien labai dažnai taip prasideda evangelizacija, – sakė Pranciškus. – Būtent motinos ar močiutės pirmą kartą papasakoja vaikams apie didelę ir gailestingą Dievo meilę.“
Kateri Tekakwithai teko susidurti su daugybe sunkumų. Būdama ketverių metų, ji neteko tėvų ir jaunesniojo brolio, kuris mirė nuo raupų epidemijos. Ji ir pati susirgo šia liga, dėl kurios susilpnėjo regėjimas, o pasveikus liko randai. Būdama dvidešimties metų, ji priėmė krikštą. Dėl to ji susidūrė su persekiojimais ir netgi grasinimais mirtimi. Tačiau ji kantriai, su pasitikėjimu ir viltimi ėjo krikščioniškojo gyvenimo keliu, atverdama savo širdį Jėzui, kuris padėjo įveikti kiekvieną iššūkį.
Dėl po krikšto jai gresiančių pavojų Kateri rado prieglobstį jėzuitų misijoje netoli Monrealio, kur nuolankiai ir su meile tarnavo Dievui ir artimui. Daug laiko skyrė Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ir maldai, rūpinosi ligoniais, senais ir vargstančiais žmonėmis. Šiuo laikotarpiu ji nusprendė visą savo gyvenimą paaukoti Kristui ir davė skaistybės įžadą. Paauglystėje persirgta raupų liga neliko be pasekmių. Jos sveikta ėmė greitai blogėti ir Kateri Tekakwitha mirė sulaukusi tik 24 metų. Paskutiniai jos žodžiai prieš mirtį buvo: „Jėzau, myliu tave“.
„Sekdami šios šventosios pavyzdžiu ir semdamiesi stiprybės iš Viešpaties, ir mes, darydami paprastus dalykus su nepaprasta meile, ugdykime tikėjimą, liudykime krikščioniškosios žinios grožį, – ragino Pranciškus. – Nepamirškime, kad kiekvienas iš mūsų esame pašaukti į šventumą, į kasdienį šventumą, į paprasto krikščioniškojo gyvenimo šventumą. Kiekvienas iš mūsų turime šį pašaukimą. Eikime šiuo keliu. Viešpats mūsų neapleis.“
Audiencijos pabaigoje popiežius vėl pakartojo prašymą nepamiršti Ukrainos: „Atnaujinkime savo artumą brangiai kenčiančiai Ukrainai, melskimės už ją“.
