Mokslininkai aptiko Irijos Flavijos vyskupo Teodomiro palaikus, dėl kurių egzistavimo ilgą laiką buvo diskutuojama, praneša LBV ir Phys.org.
Pasak padavimo, 813 m. vienuolis eremitas Pelajas, sekdamas tam tikrą kelrodę žvaigždę, aptiko kapą su kūnu, kuris buvo netrūnus. Apie tai jis pranešė Irijos vyskupui Flavijui Teodomirui. Po trijų dienų, kurias vyskupas praleido melsdamasis ir pasninkaudamas, jis paskelbė, kad kape yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių – šventojo Teodoro ir šventojo Atanazijaus – relikvijos, ir apie tai pranešė Astūrijos karaliui Alfonsui II, kuris kartu su vyskupu asmeniškai aplankė kapą ir įsakė ant jo pastatyti koplyčią.
Vieta, kurioje buvo rastos apaštalo Jokūbo relikvijos, buvo pavadinta Santjago de Kompostela (iš lotyniškojo Campus Stellae – „Žvaigždės paženklinta vieta“). 899 m. Astūrijos karaliaus Alfonso III įsakymu koplyčios vietoje pastatyta pirmoji katedra, kurią 997 m. sugriovė arabų karvedys Al-Mansuras, faktinis Kordobos kalifato valdovas. Kapas su apaštalo Jokūbo relikvijomis liko nepaliestas.
Sunaikintos šventyklos vietoje 1075 m. Leono ir Kastilijos karaliaus Alfonso VI Narsiojo įsakymu buvo pradėta statyti nauja katedra, kuri rekonstruota išliko iki šių dienų. Tuo pat metu į Santjago de Kompostelą iš Irijos Flavijos buvo perkelta vyskupo katedra.
Nepaisant to, vyskupo Teodomiro egzistavimu buvo abejojama ištisus šimtmečius, kol 1955 m. po Santjago de Kompostelos katedros grindimis buvo rastas antkapis su jo vardu. Po juo rasti skeleto fragmentai, kuriuos archeologai iš pradžių supainiojo su pagyvenusios moters palaikais.
Tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Makso Planko geoantropologijos instituto (Vokietija) tyrėjų, atliko išsamią šių palaikų analizę, naudodama osteologinę analizę, DNR analizę ir stabiliųjų izotopų metodą. Tyrimo rezultatai parodė, kad šie palaikai iš tiesų priklausė vyskupui Teodomirui, todėl jie yra seniausi identifikuoti žmogaus palaikai Ispanijoje ir vieni seniausių Europoje.
„Analizės parodė, kad palaikai priklauso pagyvenusiam vyrui, mirusiam nuo 45 iki 70 metų, o tai visiškai atitinka tikėtiną vyskupo amžių“, – sakė tyrimo autorius daktaras Patsy Perezas-Ramallo. – Be to, stabiliųjų izotopų ir DNR analizės patvirtina prielaidą, kad šis vyras gyveno Galicijos regione, kur buvo įsikūrusi Irijos Flavijos vyskupo katedra, kuriai vadovavo Teodomiras.“
Radiokarboninis datavimas parodė, kad palaikai datuojami 673-820 m., o tai, nors ir nesutampa su antkapiniame paminkle nurodyta vyskupo Teodomiro mirties data 847 m., gali būti susiję su tokiais veiksniais kaip didelis jūros gėrybių ir jūros žuvų kiekis vyskupo racione. Kadangi didžioji dalis anglies, kurią sunaudoja vandenyne gyvenantys organizmai, yra senesnė už sausumoje gyvenančių organizmų sunaudotą anglį, žmonių, kurie per savo gyvenimą valgė daug jūros žuvies ir jūros gėrybių, palaikų pavyzdžiai gali būti datuojami ankstesniais laikotarpiais nei tie, kuriais jie iš tikrųjų gyveno.
Analizuojant stabiliuosius anglies ir azoto izotopus kauluose ir dantų emalyje taip pat galima gauti daug informacijos apie socialinę padėtį ir to žmogaus mitybą. Vyskupo Teodomiro palaikų šios analizės vertės yra šiek tiek mažesnės nei kitų Santjago de Kompostelos katedros viduramžių nekropolyje palaidotų žmonių, tarp jų ir vyskupų, – tai, mokslininko nuomone, gali reikšti, kad vyskupas Teodomiras maitinosi kukliau ir daugiau pasninkavo.
Vyskupo DNR analizė parodė, kad tarp jo protėvių buvo iberų, pietų Iberijos vizigotų ir Šiaurės Afrikos arabų.
„Tai išryškina krikščionių ir musulmonų socialinės ir demografinės sąveikos sudėtingumą Pirėnų pusiasalyje VIII ir IX a.“, – sakė Perezas-Ramallo.
