Popiežius Pranciškus sekmadienį per Mišias po atviru dangumi, surengtas baigiantis jo vizitui Pietų Sudane, kreipėsi į šios smurto ir skurdo alinamos šalies žmones ragindamas sudėti etninės „neapykantos ginklus“.
Didelės entuziastingai nusiteikusių tikinčiųjų minios plūdo į Johno Garango (Džono Garango) mauzoliejų sostinėje Džuboje pamatyti 86 metų popiežiaus, per savo trijų dienų vizitą jauniausioje pasaulio valstybėje akcentavusio taiką ir susitaikymą.
„Sudėkime neapykantos ir keršto ginklus… Įveikime antipatiją ir bjaurėjimąsi, kurie su laiku tapo chroniški ir gali supriešinti gentis bei etnines grupes“, – savo homilijoje sakė popiežius.
Argentiniečių popiežiui „papamobiliu“ važiuojant per minią, susirinkusieji mojavo šalies vėliavomis ir dainavo „Sveikas atvykęs, Šventasis Tėve, į Pietų Sudaną“. Vietos pareigūnai apskaičiavo, kad į Mišias buvo susirinkę maždaug 70 tūkst. žmonių.
Tai pirmas Pranciškaus popiežiškasis vizitas į šią šalį, kurios gyventojų daugumą sudaro krikščionys, nuo jos nepriklausomybės paskelbimo 2011 metais. Pietų Sudanui atsiskyrus nuo daugiausia musulmoniško Sudano kilo pilietinis karas, jau pražudęs beveik 400 tūkst. žmonių.
Nors 2018 metais buvo pasirašytas taikos susitarimas tarp prezidento Salvos Kiiro (Salvos Kiro) ir jo buvusio varžovo, o dabar pavaduotojo Rieko Macharo (Riko Mačaro), smurtas toliau krečia šalį, priversdamas žmones palikti savo namus.
Atvykau skelbti Kristų – popiežius
„Atvykau skelbti Kristų, sutvirtinti jus jame, nes Kristaus skelbimas yra vilties skelbimas: jis žino, kokius sielvartus ir lūkesčius nešiojate savo širdyje, jūsų gyvenimo džiaugsmus ir vargus, kokia tamsa jus slegia ir koks tikėjimas, kaip giesmė naktyje, jus kelia į dangų. Jėzus jus pažįsta ir myli. Jei pasiliekame jame, mums nereikia bijoti, nes ir mums kiekvienas kryžius pavirs prisikėlimu, kiekvienas liūdesys – viltimi, kiekvienas skundas – linksmybe“, – kalbėjo popiežius Pietų Sudano tikintiesiems. Jis komentavo sekmadienio Evangelijos skaitinį, Viešpaties žodžius mokiniams: „Jūs žemės druska; jūs pasaulio šviesa“ (žr. Mt 5, 13–16).
Esame žemės druska. Šis nematomas, bet visam maistui skonį teikiantis ingredientas, priminė Pranciškus, nuo seno yra patirties ir išminties, be kurios gyvenimas rizikuoja prarasti skonį, simbolis. Tačiau apie kokią išmintį kalba Jėzus? Reikia prisiminti, kad druskos palyginimas panaudojamas po Jėzaus žodžių apie palaiminimus, keičiančius pasaulio kriterijus ir įprastą mąstymą. Jie yra druska Viešpaties mokiniui. Jie nurodo, kad norėdami būti palaiminti, tad ir laimingi, neturime stengtis būti stiprūs, turtingi ir galingi, bet nuolankūs, klusnūs ir gailestingi. Nedaryti blogo ir sutaikyti kitus.
„Atminkime: jei praktikoje įgyvendiname palaiminimus ir įkūnijame Jėzaus išmintį, suteikiame gerą skonį ne tik savo gyvenimui, bet ir visuomenei ar šaliai, kurioje gyvename“, – sakė popiežius Pranciškus.
Druska ne vien teikia skonį maistui, bet ir jį konservuoja, saugo nuo sugedimo. Biblija tvirtina, kad sąjunga, sandora su Dievu yra esminis maistas tikinčiajam, Dievui aukojamas maistas būdavo simboliškai pabarstomas druska. Tad druskos simbolis primena pirminį poreikį saugoti – iš savo pusės – santykį su Dievu, kaip ir tai, kad Viešpats, kuris pats yra žemės druska, užtikrino amžiną, negendantį, neatšaukiamą, net dėl mūsų neištikimybės, meilės ryšį su mumis.
„Broliai, seserys, mes esame šio nuostabaus dalyko liudytojai“, – patikino Pranciškus ir priminė seną paprotį: užmezgus draugišką ryšį tarp asmenų ar bendruomenių, būdavo apsikeičiama ir druska. „Mes, kurie esame žemės druska, esame pašaukti džiugiai ir dėkingai liudyti sandorą su Dievu, parodydami, kad esame žmonės, gebantys kurti draugystės ryšius, gyvą brolystę, gerus žmonių santykius, neleisti įsigalėti blogio korupcijai, susiskaldymo ligai, neteisingų verslų purvui, neteisingumo rykštei“, – pridūrė popiežius, dėkodamas visiems tiems, kurie veikia kaip druska.
Tiesa ir tai, kad susidūrus su tiek daug žaizdų, smurto ir neapykantos epizodų, vargu ir skurdu, galima pasijausti mažais, netikusiais ir bejėgiais. Bet kai kils tokia pagunda, pažvelkime, kvietė Šventasis Tėvas, į druską, į smulkius druskos grūdelius, kurie taip greit ištirpsta, bet, kaip minėta, suteikia skonį visam maistui. Panašiai ir mes, krikščionys, nors maži ir trapūs, nors su tokiomis menkomis jėgomis, kai susiduriame su didžiosiomis problemomis ar aklu prievartos įniršiu, galime keisti istoriją. Jėzus nori, kad tuo druskos žiupsneliu, kuris ištirpsta visumoje, bet suteikia jai kitą skonį. Tai suprasdami, negalime atsitraukti ir viską palikti dėl to, kad esame maži, kad mažai galime duoti – nes be šio mažmožio viskas gali netekti skonio.
„Pradėkime būtent nuo to, kas maža, kas neįrašyta į istorijos vadovėlius, bet kas esminga ir kas keičia istoriją“, – sakė popiežius. Tegul, pasak jo, vardan Jėzaus, jo palaiminimų, neapykantos ir keršto ginklai būna pakeisti maldos bei meilės. Tegul būna įveiktos antipatijos ir susipriešinimai, tapę chroniškais, galintys supriešinti gentis bei etnines grupes.
„Išmokime ant žaizdų dėti atleidimo druską, kuri degina, bet gydo. Ir net jei mūsų širdys kraujuoja dėl patirtų skriaudų, kartą ir visiems laikams atsisakykime atsakyti į blogį blogiu, ir mums pagerės viduje. Priimkime ir mylėkime vieni kitus nuoširdžiai ir dosniai, kaip tai daro Dievas su mumis. Puoselėkime gėrį, kuriuo esame mes patys, nesileiskime sugadinami blogio!“, – kvietė popiežius karų ir konfliktų paženklinto krašto žmones.
priimdami Kristaus šviesą, šviesą, kuri yra Kristus, pradedame šviesti ir mes, spinduliuojame Dievo šviesą.
Viešpats, išpranašautoji tautų šviesa, savo mokiniams sako, kad ir jie yra pasaulio šviesa. „Tai reiškia, kad priimdami Kristaus šviesą, šviesą, kuri yra Kristus, pradedame šviesti ir mes, spinduliuojame Dievo šviesą!“, – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, Jėzus pavartojo betarpiškai savo laiko žmonėms suprantamus įvaizdžius: ant kalvų esantį ir iš toli matomą apšviestą miestą, aukštai iškeltą ir visus kambario kampus apšviečiantį žibintą.
„Broliai ir seserys, Jėzaus kvietimas būti pasaulio šviesa yra aiškus: mes, jo mokiniai, esame pašaukti šviesti kaip aukštai iškilęs miestas, kaip žibintas, kurio liepsna neturi būti užslopinta. Kitaip tariant, prieš nerimavimą dėl mus supančios tamsos ar viltį, kad kažkas aplink mus nušvis, turime šviesti mes. Turime savo gyvenimu ir darbais apšviesti miestus, kaimus ir vietoves, kuriose gyvename, žmones, su kuriais bendraujame, veiklą, kurią vykdome. Viešpats suteikia mums jėgų būti jo šviesa visiems – nes visi turi matyti mūsų gerus darbus, o juos matydami, primena pats Jėzus, šlovinti mūsų Tėvą. Jei mes žemėje gyvensime kaip sūnūs ir broliai, tai ir kiti žmonės atskleis, kad turi Tėvą danguje“, – pabrėžė popiežius Pranciškus, melsdamas Pietų Sudanui sutaikytos ateities.
Vasario 5-iosios rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias ir vadovavo „Viešpaties angelo“ maldai Džuboje, Pietų Sudano sostinėje, esančiame Johno Garango mauzoliejaus aikštėje, talpinančioje per 50 000 asmenų. Šiuo didžiausiu popiežiaus ir Pietų Sudano katalikų susitikimu baigėsi jo apaštalinė kelionė Afrikoje, kurios pirmoje dalyje jis kreipėsi Kongo Demokratinės Respublikos ganytojus ir tikinčiuosius.
