„Buferinių zonų“ prie abortų klinikų Didžiojoje Britanijoje problema.
Policija kontroliuoja mintis
Žinomo anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell) prieš 75 metus publikuotas fantastinis romanas „1984-ieji“ apie represinio totalitarinio režimo sąlygomis veikiančią ir netgi piliečių mintis bandančią kontroliuoti policiją (thought police) netikėtai tapo realybe pačioje demokratinėje Didžiojoje Britanijoje.
Pastaraisiais metais toje šalyje pradėta suiminėti pavienius asmenis, kurie miestuose, pirmiausia, Birmingeme, sustoję tyliai meldėsi prie abortų klinikų. Taip atsitiko todėl, kad 2023 metų pavasarį Britanijos parlamente buvo priimtas įstatymas, leidęs savivaldybėms aplink abortų klinikas įsteigti vadinamąsias 150 metrų „buferines zonas“, kuriose draudžiami kokie nors veiksmai, trukdantys tose institucijose atliekamoms „paslaugoms“, tai yra žudyti motinų įsčiose pradėtus kūdikius.
Kai kurie teisėtvarkos pareigūnai tiems „trukdymams“ linkę priskirti netgi tylią maldą, taip kriminalizuojant asmenines mintis ir nuostatas. Tarp suimtųjų pasitaikė ne tik aktyvių gyvybės gynėjų, bet ir paprastų žmonių bei kunigų, sustojusių privačiai melstis šalia abortų klinikų, netgi jų nedarbo valandomis.
Bene labiausiai tapo žinomas katalikės moters, anglų nevyriausybinės žmogaus gyvybę ginančios organizacijos „March for Life“ („Žygis už gyvybę“) vadovės Izabelės Vogan Sprius (Isabel Vaughan-Spruce) arešto atvejis.
Ši aktyvistė, jau daugiau kaip du dešimtmečius rengianti pradėtų kūdikių palaikymo prieš abortus nukreiptas manifestacijas bei asmeniškai padedanti moterims, atsidūrusioms nėštumo krizėje, už privačią maldą net du kartus buvo sulaikyta prie Birmingemo abortų klinikos.
Per tuos incidentus, kaip buvo pranešta vietinėje katalikų spaudoje ir Vatikano žiniasklaidoje, Izabelė, gerbdama prieštaringus valdžios potvarkius, „buferinėje zonoje“ nieko nekalbino balsu, nedalino kokių nors brošiūrų, nelaikė jokių protesto ženklų, bet tiesiog susikaupusi mintyse stovėjo ant šaligatvio. Prie jos prisiartinę keli policijos pareigūnai, paklausė, ar ji meldžiasi ir, gavę teigiamą atsakymą, pareiškė, kad tokiu būdu ji yra viešosios tvarkos pažeidėja. Moteris buvo grubiai apieškota, apstumdyta, įgrūsta į policijos automobilį ir nuvežta į areštinę.
Paleista už užstatą kol vyks tyrimas, ji pati padavė ieškinį teismui prieš policiją dėl žmogaus teisių pažeidimo. Galiausiai Birmingemo policija turėjo pripažinti, kad Izabelės areštas, įžeidinėjimas ir daliniai smurtiniai veiksmai, tikrai buvo asmens teisių pažeidimas, todėl jos atsiprašyta ir išmokėta 13 tūkstančių svarų (apie 15 tūkstančių eurų) piniginė kompensacija.
Šiam sprendimui įtakos, matyt, turėjo skandalo apie tai, jog Anglijoje nesilaikoma demokratinių sąžinės laisvės standartų, išėjimas į tarptautinę erdvę. Tuometinė vidaus reikalų ministrė Svela Breiverman (Suella Braverman) raštiškai turėjo patvirtinti, kad tyli malda nėra nusikalstamas išpuolis ir pareikalavo, kad policija atsiprašytų dėl savo veiksmų.
Žmogaus teisių pažeidimai
Dėl tokio išteisinančio sprendimo daug prisidėjo ir I. Vogan Sprius byloje palaikęs Laisvės gynimo aljansas (Alliance Defending Freedom, AFD), teisininkų savanorių grupė, dažnai įsitraukianti į panašaus pažeidimų bylas. Savo pareiškime AFD pripažino, jog tai esąs reikšmingas pasiekimas ginant sąžinės ir žodžio laisvę, kai Didžiojoje Britanijoje po šimtmečių pertraukos vėl bandoma primesti vadinamuosius „minčių nusikaltimus“.
Tačiau tyli krikščioniška malda, susikaupimas mintyse kreipiantis į Dievą, kaip absoliuti tikinčio asmens teisė negali tapti kokiu nors tvarkos pažeidimu bet kokiomis aplinkybėmis, taip pat ir vadinamosiose „buferinėse zonose“. Izabelės teisminėje byloje AFD atstovavęs teisininkas Džeremijus Iganubulas (Jeremiah Igunnubule) pabrėžė, kad jos sunki patirtis turi kelti gilų susirūpinimą visiems, kurie turi suprasti, kad per šalies istoriją iškovotos fundamentalios teisės turi būti nuosekliai ir ištikimai apgintos.
Pasak teisininko, tiesiog stebina, kad Didžiojoje Britanijoje, galima sakyti šiuolaikinės demokratijos lopšyje, galėjo būti priimtas įstatymas, suteikiantis vietinei valdžiai galimybę nepaaiškinamai savivaliauti, kad net mintys galvoje (tyli malda), kai kuriose vietose priimamos, kaip išpuolis prieš viešąją tvarką, su žeminančiu tokio tariamo pažeidėjo areštu bei baudžiamojo proceso pradėjimu, kaltinant kriminaliniu elgesiu.
Tas faktas, kad teisėsaugos struktūros galėjo tylią maldą įvardyti kaip baudžiamąjį pažeidimą yra begėdiškai įžūlus pačios Didžiosios Britanijos valdžios prasižengimas, nesilaikant įsipareigojimo ginti tarptautines teisines normas, kurios apibrėžia neginčytinas žmogaus teises.
Šis paradoksalus ir papiktinantis pavyzdys rodo, kad netgi šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje gali iškilti kalbos, minties ir sąžinės krizė, teigė Dž. Iganubulas. Jis pabrėžė, jog teisėsaugos pareigūnai privalo budriai saugoti ir ginti taikų pagrindinių žmogaus teisių, kokia yra privati malda, pasireiškimą, o ne kaltinti dėl tokio, tariamai „blogo elgesio“ ir jį varžyti.
Visiškai nepateisinama, kad diskriminuojami krikščionys gyvybės gynėjai, kurie meldžiasi už pradėtus kūdikius prie abortų klinikos ar su ten einančiomis moterimis jų sutikimu net pasikalba. Juk jos dėl savo nėštumo turbūt yra sunkumų ištiktos, labai sutrikusios, išgyvena ir nori gauti patarimą, kad palengvintų savo padėtį ir gal apsispręstų dėl savo brangaus įsčių vaisiaus išsaugojimo.
Taigi, kalbos ir minties laisvės principas turi būti apgintas tiek „buferinių zonų“ viduje, kaip ir išorėje, ko reikalauja tarptautinės teisės normos. Nes kitaip bus galima sakyti, kad Anglijoje vėl įvedama cenzūra, pagal Dž. Orvelo minėtoje knygoje aprašytus pranašiškus perspėjimus dėl galimo tariamai „blogo“ mąstymo kriminalizavimo.
Tuo labiau, kad panašūs kaltinimai dėl maldos ar nuoširdaus pasikalbėjimo su abortų klinikų lankytojomis pastaruoju metu buvo iškelti kai kuriems kitiems asmenims, netgi dvasininkams. Policijos „buferinėje zonoje“ sulaikytas Birmingemo arkivyskupijos kunigas Šionas Gugas (Sean Gough) klausė: „Meldžiuosi visur, kur einu, mintyse turėdamas supančius žmones. Kaip kunigo malda gali būti nusikaltimas?“.
Iškilęs pavojus demokratijai
Po tokių incidentų paskelbtame pareiškime Vestminsterio (Londono) vyskupas augziliaras Džonas Šeringtonas (John Sherington), kuris Anglijos ir Velso vyskupų konferencijoje yra atsakingas už gyvybės klausimus, taip pat griežtai kritikavo naujajame įstatyme pateiktas prieštaringas „buferinių zonų“ formuluotes, kurios lengvai leidžia kriminalizuoti tai, kas niekada neturėtų būti vadinama nusikaltimu. Toks apibrėžimas kelia pagrįstą klausimą apie valstybės kišimąsi į asmens įsitikinimų sritį, ko laisvoje ir demokratinėje visuomenėje neturėtų būti.
Pasak ganytojo, Katalikų Bažnyčia smerkia bet kokį abortų klinikas lankančių moterų užgauliojimą ar gąsdinimą. Tačiau naujos įstatymo formuluotės, draudžiančios netgi tylią maldą ir abipusiškai sutinkamą taikų suaugusių žmonių pasikalbėjimą, nėra teisiškai pagrįstos ir būtinos: jos neproporcingai kišasi ir žeidžia religijos bei įsitikinimų laisvės skelbimą.
Beje, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento ir Kongreso įsteigta Tarptautinės religijos laisvės komisija savo metinėje ataskaitoje irgi kritikavo Didžiojoje Britanijoje vykusius areštus dėl tylios maldos prie abortų klinikos. Pranešime nurodoma, kad I. Vogan Sprius ir kitų sulaikymo atvejai rodo, jog kai kurių Europos šalių vyriausybės kartais diskriminuoja asmenis dėl taikaus religijos laisvės laikymosi.
Pati gyvybės gynimo sąjūdžio „March pro Life“ vadovė po išteisinimo ir kompensacijos išmokėjimo, žiniasklaidai sakė, jog „tyli malda nėra ir negali būti nusikaltimas ir niekas neturi būti suimtas vien tik už galvoje turimas mintis. Bet man taip atsitiko du kartus, policijos pareigūnams pareiškus, kad malda yra išpuolis prieš viešą tvarką, todėl kriminalinis nusikaltimas“.
Ji pabrėžė, kad dabar, XXI amžiaus Anglijoje, neturi būti vietos minčių kontrolės policijai, apie kurią rašė Dž. Orvelas savo knygoje „1984 metai“. Izabelė, išreiškusi džiaugsmą, kad dėl ADF paramos buvo apginta, pripažino, jog jau atėjo laikas kalbėti apie krikščionybės suvaržymo politikos perspektyvas radikaliai sekuliarizuotoje visuomenėje. Praktikuojantys tikintieji visame Vakarų pasaulyje liudija apie grėsmę viešai ir taikiai reikšti savo religinius įsitikinimus, kai netgi kreipimasis į Dievą gali tapti nepageidaujamas ir cenzūruojamas.
Vadinamųjų „buferinių zonų“ prie abortų klinikų politika turi būti tuojau pat nutraukta, nes tuose įstatyminiuose potvarkiuose yra daug šizofreniškos baimės, neaiškumo ir galimo manipuliavimo, kuris ne tik silpnina gyvybės gynimo pastangas, bet atveda į privačios asmens laisvės pažeidimus.
Pasklidus žinioms, kad po rugpjūčio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusių parlamento rinkimų į valdžią atėjusi kairiųjų leiboristų partija nenori ne tik nutraukti „buferinių zonų“ kontrolės, bet dar labiau ją sustiprinti formaliai uždraudžiant netgi tylią maldą jose, savo susirūpinimą išreiškė žymūs anglų konservatorių politikai. Ankstesnio ministrų kabineto buvęs narys lordas Deividas Frostas (David Frost) sakė, jog tiesiog neįsivaizduojama, kad šiuolaikinėje Anglijoje žmonės gali būti suiminėjami už minčių nusikaltimus.
Išreiškęs pasitenkinimą, kad I. Vogan Sprius buvo išmokėta kompensacija už neteisingą areštą dėl tariamo pažeidimo, jis pripažino, jog naujosios leiboristų vyriausybės svarstymai dėl buvimo prie abortų klinikų tolesnio kriminalizavimo, gali sukelti kitus panašius incidentus, rodančius, kad ir šiandienos save demokratine vadinančioje visuomenėje iškilusi grėsmė žodžio ir minties laisvei. „Sunku nurodyti labiau absurdišką ir demokratijai pavojingą situaciją, – tvirtino lordas D. Frostas. – Jeigu taip atsitiktų, taptų aišku, kad visi vyriausybės įsipareigojimai dėl pilietinių laisvių ir teisių gynimo, neverti ir to plono lapo popieriaus ant kurio jie surašyti“.
Kitas žymus politikas, buvęs finansų ministru konservatorių vyriausybėje, lordas Maiklas Farmeris (Michael Farmer) teigė, kad „tokia visuomenė, kaip mūsų, kuri tradiciškai vertina žmogaus teisių ir žodžio laisvės palaikymą, turėtų pasibaisėti, sužinojusi, jog šalies piliečiai suiminėjami dėl savo minčių ir tylios maldos“. Tai kas ištiko I. Vogan Sprius, galima vadinti teisingumo parodija, todėl gerai, kad policija, pripažinusi savo klaidą, jai už patirtas negandas išmokėjo kompensaciją.
Tačiau tas faktas, kad įstatymu įsteigtos „buferinės zonos“ išliko, rodo, kad Didžiojoje Britanijoje įvesti nedemokratiški kalbos ir minčių suvaržymai, pirmiausia diskriminuojant krikščionis. „Jeigu šiandien maldą dėl pradėto kūdikio gyvybės gynimo bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tai kokių persekiojimų dėl „minties nusikaltimų“ reikėtų laukti rytoj?“, – klausė lordas M. Farmeris.
Teisingumas nėra privilegija
Sąjūdis „March for Life“ rugsėjo 7 dieną Londone surengė kasmetinę anglų gyvybės gynėjų manifestaciją, kurioje tarp keliolikos tūkstančių Didžiosios Britanijos sostinės centrinėmis gatvėmis žygiavusių dalyvių buvo ne tik katalikai su penkiais vyskupais, grupe kunigų, seserų ir brolių vienuolių, bet ir nemažai protestantų (anglikonų), stačiatikių, netgi būrys pradėtos gyvybės apsaugai palankių ateistų (pro-life atheist groupe).
Vienas iš kalbėtojų šiame mitinge, priminęs šiemetinio renginio temą – „abortas nėra sveikatos priežiūra, sveikatos priežiūra nežudo“, – pastebėjo, kad pradėtų kūdikių, kurie „niekada nesirenka mirties“, gynimą skatina žymaus britų lyderio per Antrąjį pasaulinį karą Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) padrąsinimas gintis nuo mirtį nešančių priešų: „Mes kovosime pakrantėse, kovosime laukuose ir kalvose, kovosime miestų gatvėse ir niekada nepasiduosime“.
Manifestacijos organizatorė I. Vogan Sprius, savo ruožtu, pabrėžė, jog vis daugiau žmonių suvokia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja dviejų lygių teisingumas ir šio selektyvumo aukomis dažnai tampa motinų įsčiose augantys kūdikiai. „Betgi arba teisingumas taikomas visiems vienodai, arba nustoja būti teisingumu ir tampa privilegija išrinktiesiems, – aiškino ji. – Juk gyvybė nėra užtarnauta privilegija, bet Visagalio Dievo dovana, mus suteikiama per prasidėjimą“.
Jeigu įstatymas nesugeba pripažinti kiekvieno žmogaus orumo nuo prasidėjimo momento ir moko piliečius gerbti vienas kitą, tik tada, kai yra patogu ir naudinga, tai nėra ko stebėtis, kad mūsų visuomenėje trūksta sutarimo ir darnos. „Niekada nebus taikos ir santarvės šalyje, kol pirmiausia nebus taikos ir santarvės besilaukiančios motinos įsčiose, – teigė gyvybės gynėja. – Ir tai turi saugoti įstatymas“.
Statistika nurodo, kad 65 milijonus gyventojų turinčioje Didžiojoje Britanijoje, kiekvienais metais atliekama daugiau kaip ketvirtis milijono (2022 metais – 252 tūkstančiai) abortų. Bet svarbu ne tik skaičius, o kiekviena išgelbėta gyvybė, nes kaip aiškina senovės žydų mokymas, išgelbėdamas vieną gyvybę, gelbėji pasaulį.
Todėl gyvybės gynėjai su artumu ir meile skubėdami suteikti paramą kiekvienai rūpesčiuose atsidūrusiai nėščiai moteriai, kiekvienam netikrumą jaučiančiam pradėto kūdikio tėvui, nori, kad būtų ištartas „taip“ brangios gyvybės dovanai, dėl ko „džiaugtųsi angelai danguje“ ir mes kartu su jais.
