Kristaus Krikšto dieną esame kviečiami pasigilinti į krikšto slėpinį. Todėl siūlome paskaityti ištrauką iš anglikonų teologo ir evangelisto, daugelio knygų autoriaus Michaelio Greeno (Maiklo Gryno) veikalo „I Believe in the Holy Spirit“ (liet. k. – Tikiu Šventąja Dvasia), versta Juliaus Norvilos. Tekstas buvo skelbtas žurnale „Prizmė“ 1999 m. nr. 3.
Žodis „krikštas“ Naujajame Testamente
Žodis baptisma būdingas tik krikščionims. Jis neaptinkamas niekur iki savo pasirodymo Naujajame Testamente. Pagrindiniai Naujojo Testamento krikšto mokymo bruožai gana aiškiai atsekami iš to, kaip šis žodis buvo taikomas. Dažnai jis taikomas Jono krikštui, kuris vadinamas „atsivertimo krikštu“ (Lk 3,3; Apd 13,24). Jono krikštas nurodė į ateisiančią karalystę, kuri yra didesnė nei jo nurodytoji.
Tie, kurie buvo pasirengę gyventi valdomi Dievo kaip karaliaus ir apsisprendę gyventi dorai ir pamaldžiai, kaip rašo Juozapas Flavijus, „ėjo drauge krikštytis“ (Antiquitates Iudaicae, 18,116). Pasak evangelistų, tai buvo krikštas „nuodėmėms atleisti“ (eis aphesin hamartion; Mk 1,4; Lk 3,3). Jis nesuteikdavo atleidimo, tik nurodydavo kelią, ir kaip tik dėl šio gilaus krikšto ryšio su atleidimu ankstyvieji krikščionys, paklausti, kodėl Jėzus turėjo krikštytis, dažnai neturėdavo ko atsakyti.
Tik kryžius galėjo padaryti įmanomą nuodėmių atleidimą, kurio troško atgailaujantys žydai, einantys pas Joną, kad tas juos pakrikštytų Jordano upėje. Atsivertimas, atleidimas, bendrystė su Mesijo bendruomene – visa tai buvo dovana, atidėta vėlesniam laikui, ir kurios buvimą, nors ir negalėdamas perduoti, nurodė Jono krikštas. Jonas visiškai aiškiai nurodė, jog jo vandens krikštas yra paruošiamoji apeiga; Šventąja Dvasia krikštys Jėzus. Šis pažadas pradėjo pildytis tik atėjus Sekminių dienai.
Tyrinėdami, kaip Paulius ir Petras savo raštuose vartoja žodį baptisma, galime atsekti dar keletą krikšto sampratų, kurių laikėsi ankstyvieji krikščionys. Paulius sako, jog mes, krikščionys, krikštu esame palaidoti Kristaus mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Šioje kalboje Paulius svarsto nuteisinimo klausimą ir tai, kad nuteisinimas neleidžia palaidai elgtis. Jis sako, kad nuteisinimas to negali suteikti, kadangi krikščionys pakrikštyti Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Krikštas, žinoma, drauge su tikėjimu, atgaila ir atsidavimu Jėzui, sujungia krikščionį su Išganytoju. Jie sujungti jo mirtimi nuodėmei; jie sujungti prisikėlimu gyventi. Iš esmės krikštas yra nuteisinimo sakramentas. Apie tai kalbama ir Laiško kolosiečiams 2,12.
Paulius įtikinėja kolosiečius, jog jiems nebereikia jokių papildomų gelbėtojų. Jie ne vien priėmė Kristų, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“, bet patys tapo „pripildyti jame“. Kaip tai įvyko? „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais… jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (eil. 13–14).
Paulius nekalba apie kažkokį kitą įvykį – jis kalba apie krikštą, kuris yra bendras visiems krikščionims. Krikštas yra viena iš septynių Bažnyčios sudedamųjų dalių, apie kurią apaštalas šiek tiek užsimena Laiško efeziečiams 4,5: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas…“
Krikštas yra krikščionio ženklas, bendras visai Dievo tautai, nepaisant jos žmonių skirtumų. Naujajame Testamente nėra tokių Jėzų tikinčių, kurie nebūtų pakrikštyti (nors, žinoma, kai kurie, pavyzdžiui, atsivertęs nusikaltėlis, to padaryti nebegalėjo). Taip pat niekur neužsimenama apie persikrikštijusius krikščionis. Krikštas yra sakramentinė krikščionių įvedimo į Bažnyčią išraiška.
Žodis baptisma nepalaiko nuomonės, kad vandens krikštas gelbsti žmogų nepaisant atgailos, tikėjimo, paklusnumo ir atsidavimo Kristui, juolab kad jis nepalaiko dviejų pakopų iniciacijos idėjos. Tai paaiškina 1 Pt 3,21. Norėdamas paaiškinti krikščionių krikštą, Petras pasakoja apie laivą tvano metu, kuriuo išsigelbėjo Nojus su savo šeima: „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas“. Tačiau kaip žinodamas, jog jo žodžiai bus klaidingai aiškinami, jis tęsia mintį: „Jis [krikštas] nėra kūno nešvaros nuplovimas [t.y. prausimasis pats savaime nieko neduoda], bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo…“
Žodį „maldavimas“ galima įvairiai paaiškinti. Tai galėtų būti suprantama kaip „klausimas“, kuris užduodamas krikštijamajam; kaip ir Dievo „prašymas“ suteikti gryną sąžinę; tai gali reikšti netgi „apsisprendimą“ tikėti, kylantį iš geros sąžinės. Bet kuriuo atveju omenyje yra žmogaus nuoširdumas. O priminimas Kristaus, sėdinčio Dievo dešinėje, nurodo į krikštijamo žmogaus gyvenime atsiradusias jėgas ne vien dėl kandidato apeiginio apšlakstymo, bet dėl paklusnios jo atgailos ir atsigręžimo į Jėzų Kristų su tikėjimu. Būtent šis krikštas gelbsti.
Žodis „krikštyti“ Naujajame Testamente
Panaši situacija atsiskleidžia nagrinėjant veiksmažodį „krikštyti“. Ne taip, kaip daiktavardis baptisma, veiksmažodis baptizo buvo vartojamas dar ikikrikščioniškais laikais. Jis reiškė „panardinti“, o tiesiogine prasme buvo sakoma „nuskandinti“ laivą, „nugrimzti“ į liūną, perkeltine – „pražūti“, „būti užvaldytam“. Galima manyti, jog ši nuskandinimo ir numirimo idėja buvo pernešta į Pauliaus Laiško romiečiams (sk. 6) ir kolosiečiams (sk. 2) teologiją, tačiau įrodyti to neįmanoma.
Šis žodis buvo vartojamas ikikrikščioniškame judaizme ir buvo gana svarbus. Krikštas buvo svarbi perėjimo į judaizmą apeigų dalis. Privaloma buvo auka, o šeimos nariams vyrams dar ir apipjaustymas; bet visi prozelitai, vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, buvo krikštijami. Jie apsiplaudavo vandeniu, ir tai buvo laikoma pagoniškų nešvarumų nusiplovimu. Rabinai pakrikštytą prozelitą laikė „naujai gimusiu kūdikiu“, kurio teisinė padėtis buvo visiškai kita. Krikštu jis galėdavo simboliškai patekti į svarbiausią Izraelio išganymo istorijos įvykį – išėjimą iš Egipto vergijos.
Be evangelistų, žodį „krikštyti“ aptinkame tik vieno Naujojo Testamento autoriaus tekstuose, būtent Pauliaus, o sekdami, kaip jis jį vartoja, galime nemažai išmokti.
Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje. Laiško efeziečiams 5,25 parašyta, jog „…Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį“. Nors žodis „krikštyti“ čia nepavartotas, vis tiek aišku, apie ką čia kalbama. Tai nuoroda į kandidato apsiplovimą vandeniu ir jo atsakymą ištariant išpažinimo žodžius (plg. 1 Kor 12,3), o šie du priklauso nuo pasiaukojančios meilės Jėzaus, kuris, kad mus apvalytų, mirė ant kryžiaus.
Vėlgi 1 Kor sk. 1 Paulius užbaigia vaidus keliantį ginčą jiems primindamas, jog jie buvo pakrikštyti vardan Kristaus (t.y. kaip jo nuosavybė, paveldas), kuris buvo nukryžiuotas vietoj jų (eil. 12–15). Kaip jau supratome, Jėzus žvelgė toliau savo pasiaukojančios mirties, kaip paties aukščiausio krikšto, o Paulius, apmąstydamas kryžių, pabrėžia šį ryšį. Krikštas sujungia žmogų su gelbėjančiu Kristaus darbu.
Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje.
Mūsų nestebina ir atradimas, jog Rom 6,3 ir tolesnėse eilutėse, 1 Kor 6,11, krikštas susietas su nuteisinimu. Daug krikščionių evangelikų nuteisinimą tikėjimu laiko krikšto sakramento priešybe. Paulius tai laiko to paties reiškinio išorine ir vidine pusėmis. Panagrinėkime šiuos tris klausimus. Krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra padarytas mums. Joks žmogus negali savęs nuteisinti. Priešingai nei žydų prozelitas, kuris pats apsiplaudavo, krikštijamasis visada yra pasyvus. Tai yra tai, ką jūs padarote vienas kitam, ir tarsi primena mums, jog išganymas yra atsiradęs grynai malonės dėka ir mes negalime nieko įnešti.
Antra, krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra kartą visiems laikams. Jis negali būti kartojamas. Jei negalima pakartotinai nuteisinti, tai ir pakrikštyti. Abi nuomonės yra nesąmonė. Krikštas mums kalba apie Kristaus mirtį kartą už visus ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atleisti. Nuteisinimas kalba, jog mūsų sąskaitos tvarkoje ir Paskutiniojo Teismo nuosprendis, kuris mums žinomas čia ir dabar, nebegalioja. Abu reiškiniai yra baigtiniai.
Trečia, krikštas, panašiai kaip nuteisinimas, kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tai pagrindinė šios svarbios frazės mintis, kurią dar kartą sutinkame posakyje „krikštas Kristuje“ – graikiškas žodis eis yra visiškai tikslus. Per labai sudėtingą atgailos, tikėjimo ir krikšto procesą žmogus patenka į Kristų, ir jis patenka į tokią situaciją, kad, anot Pauliaus dažnai vartojamo krikščionio apibrėžimo, „yra Kristuje“. Krikštas kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tą patį sako ir nuteisinimas. Būtų didelė klaida manyti, jog nuteisinimas – tai šalta įstatyminė padėtis, kurią mums suteikia Dievas, priskirdamas mums Kristaus nuopelnus mūsų labui.
Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Kristus buvo ryžtingas ir nuveikė pakankamai daug kentėdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių. Dėl to mes galime būti nuteisinti, gauti teisumą pieš Dievą, jei tik esame įkūnyti Kristuje, sujungti su teisiuoju, priimti mylimajame. Todėl pirmoje Laiško romiečiams sk. 5 dalyje buvo galima taip aiškiai pasisakyti apie nuteisinimą: Kristus yra už mus. Antroji šio skyriaus dalis kalba apie atnaujintą Adomą ir mūsų įkūnijimą jame, apie mūsų įkūnijimą Kristuje.
Šie abu reiškiniai tarpusavyje susiję. Nuteisinimo įkūnijimas Kristuje yra logiška išvada ir pagrindimas. Tai akivaizdu paskutiniame Antro laiško korintiečiams sk. 5 sakinyje, kur Paulius tvirtina, jog Dievas Jėzų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu – tokius mainus gana sunku įsivaizduoti. Tačiau Paulius, kad nesuteiktų progos apkaltinti Dievo neteisybe ir įstatymų nesilaikymu, tuo neapsiriboja. Jis prideda esminį žodį jame. Tik Kristuje tampame teisūs. Dievas, nuteisindamas mane, buvo Kristuje. Taigi aš esu Kristuje, esu nuteisintas. Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.
Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.
Jeigu būtinai reikėtų dar stipriau pabrėžti krikšto, kaip krikščionių iniciacijos sakramento vaidmenį, galėtume nurodyti į Laiško galatams 3 skyriaus pabaigą. Viename po kito sakinyje Paulius sako: Kristus atėjo, „kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“; „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje“; „ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (eil. 24, 26 ir 27). Nuteisinimas tikėjimu, tapimas Dievo vaiku ir krikštas Kristuje yra trys skirtingi vieno reiškinio – krikščioniško gyvenimo pradžios – aprašymo būdai.
Pastraipos pabaigoje Paulius, prisiminęs svarbų nuteisinimo tikėjimu pavyzdį, savo laiško skaitytojams primena: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“. Kaip Abraomas patikėjo Dievo pažadu, pakluso jo šaukiamas, buvo nuteisintas tikėjimu, gavo apipjaustymo ženklą ir antspaudą, taip ir krikščionis.
Akivaizdu, jog reiškinys kartojamas tiksliai. Per amžių amžius Dievas gelbėjo žmones tik vienu būdu. Jis negelbėjo žmonių dėl jų darbų Senojo Testamento laikais ir tikėjimu Naujojo Testamento dienomis. Jis visada buvo nuoseklus, visais laikais priimantis į savo artimą bendrystę žmones, kurie norėtų mesti savo klystkelius, pasiduotų jo malonei ir išoriniu sakramentu – apipjaustymu senovėje, krikštu krikščioniškame amžiuje, įstotų į pripažintą bendruomenę.
Tikrai, nuostabioje savo Laiško kolosiečiams ištraukoje Paulius padeda abu Senosios ir Naujosios Sandoros sakramentus drauge prie Kristaus kryžiaus, kuris vienintelis padaro juos veiksmingus. „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu… Su juo palaidoti krikšte…“ Visa tai dėka Kristaus pergalės ant kryžiaus prieš blogio jėgas (Kol 2,11–15).
