Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas pasirašė dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. Dikasterija šiuo dokumentu atsakė į Brazilijos Šv. Amaro vyskupo José Negri liepos mėnesį atsiųstą prašymą paaiškinti, kaip elgtis, kai „translyčiai“ ar homoseksualūs asmenys prašo Krikšto sakramento.
Kaip teigiama paties popiežiaus Pranciškaus spalio 31 d. patvirtintame dokumente, „translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.
Tiesa, dokumente pridedama, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus. Taip pat pabrėžiama, kad homoseksualių porų vaikai gali būti krikštijami tada, kai yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą. Dokumente primenama, kad krikšto tėvai privalo gyventi gyvenimą, atitinkantį tikėjimą ir prisiimamą krikšto tėvo ar motinos užduotį.
Nors dokumente pabrėžiamas papiktinimo pavojus, taip pat būtinybė gyventi katalikiškai, vis dėlto jis sukelia daugiau klausimų nei atsakymų. Dar daugiau – dokumentas netiesiogiai paneigia ankstesnį Bažnyčios mokymą apie tai, kas gali priimti Krikšto sakramentą ar tapti krikšto tėvu, kokios yra pakrikštyto žmogaus ar krikšto tėvų pareigos. Vartojami tradiciniai „papiktinimo“, „tikinčiųjų dezorientacijos“ ar „būtinybės gyventi katalikiškai“ terminai yra tipinė modernistų taktika kalbėti dviprasmiškai, bet taip, kad vėliau būtų galima teiginius interpretuoti įvesti praktikoms, visiškai paminančioms visų laikų Bažnyčios mokymą.
Taip teigti leidžia būtent pats dokumento teiginių prieštaringumas ir nesuderinamumas:
1) Kaip suaugusio žmogaus „translytiškumas“ gali būti nelaikomas kliūtimi priimti Krikšto sakramentui, jeigu iš priimančiojo šį sakramentą reikalaujama atsižadėti visų šėtono darbų, išpažinti visą katalikų tikėjimą ir pasižadėti paklusti Bažnyčiai bei jos mokymui? Ar žmogus, gyvenantis kaip „translytis“, jau vien savo gyvenimo būdu nekelia didelio papiktinimo kitiems katalikams, nepropaguoja katalikų mokymui priešingos ideologijos?
Vertintina, kad dokumentas atveria kelia Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“.
2) Kaip įmanoma suderinti „translyčio“ gyvenimo būdą su krikšto tėvams keliamais reikalavimais gyventi katalikišką gyvenimą? Vertintina, kad dokumentas atveria kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“.
Čia būtų galima paprieštarauti, kad ir dabar dažniausiai krikšto tėvai pasirenkami pagal giminystę ar draugystę ir toli gražu ne tie asmenys, kurie gyvena pavyzdingą katalikišką gyvenimą. Vis dėlto čia reikia atskirti subjektyvią asmens sielos būklę ir jo viešą gyvenimo būdą. Mes niekada nežinom tikrosios asmens sielos būklės ir visada yra tikimybė, kad krikšto tėvais taps sunkios nuodėmės būklėje tuo metu esantys žmonės. Tačiau būtent todėl, kad jų sielos būklės nežinome, negalime kalbėti ir apie viešą papiktinimą. Tuo tarpu asmenys, kurie gyvena kaip „translyčiai“, jau vien pačiu savo kasdieniu buvimu kiekvieną akimirką kelia viešą papiktinimą ir skandalą.
Apie tokius viešus nusidėjėlius galima užtikrintai teigti, kad jie gyvena sunkiai nuodėmingoje situacijoje. Krikšto metu jie už krikštijamąjį vaiką atsako, kad atsižada visų šėtono darbų, išpažįsta katalikų tikėjimą ir pasižada visada paklusti Bažnyčios mokymui. Kadangi jis viešai gyvena visiškai priešingai tam, ką deklaruos krikštijant vaiką, visi likę katalikai matys tokios situacijos melagingumą ir veidmainiškumą, o tai neišvengiamai papiktins, nes papiktinimas pagal apibrėžimą nėra šiaip koks paprastas triukšmo sukėlimas, o kito asmens vedimas į nuodėmę.
Dokumente įvardijamas dar vienas labai keistas dalykas – neva pareiga užtikrinti, kad vaikas auklėjamas katalikiškai, gali būti pavedamas kitam šeimos nariui. Tada ko vertos krikšto tėvų pareigos, jeigu leidžiama jiems tapti bet kam, o pareigos, kurias jie turėtų atlikti, pavedamos kažkokiam visai kitam žmogui? Ką tada reiškia būti krikšto tėvu? Ar tai jau tik kažkoks kultūrinis ir etiketo, o nebe dvasinis dalykas? Juk krikšto tėvai ir krikštijamasis susaistomi dvasine giminyste, kurios nebeįmanoma suardyti, jie vienas kitam visam laikui turi pareigas, panašiai kaip visą gyvenimą vaikai turi pareigas savo tėvams, o tėvai savo vaikams.
Kadangi jis viešai gyvena visiškai priešingai tam, ką deklaruos krikštijant vaiką, visi likę katalikai matys tokios situacijos melagingumą ir veidmainiškumą, o tai neišvengiamai papiktins, nes papiktinimas pagal apibrėžimą nėra šiaip koks paprastas triukšmo sukėlimas, o kito asmens vedimas į nuodėmę.
3) Pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją.
4) Kaip įmanoma suderinti „homoseksualios poros“ gyvenimo būdą su pagrįsta viltimi, kad vaikai bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą, jeigu jau vien tokių asmenų sunkiai nuodėmingas gyvenimas kartu yra priešingas katalikų mokymui? Vertintina, kad dokumentas atveria kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.
Įvertinus visus šiuos aspektus, galima teigti, kad naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, yra sutrypiamas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklustama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai. Tiesą sakant, dokumentas vien savo publikavimu jau papiktino katalikus, nes sujaukė katalikų mokymą ir daugelio protuose pasėjo mintį, kad įmanoma homoseksualiai porai katalikiškai auginti vaikus, o „translyčiam“ asmeniui gyventi katalikišką gyvenimą neatsisakant homoseksualaus ar „translyčio“ gyvenimo būdo.
Be to, kad papiktino katalikus, dokumentas vers katalikų kunigus vykdyti objektyviai nuodėmingus veiksmus, nes bet koks tikintysis galės mojuoti kunigui prieš nosį šiuo dokumentu ir teisiškai įrodyti, kad Bažnyčia leidžia, tarkime, dviem vyrams pakrikštyti auginamą vaiką. Kadangi dokumentas patvirtintas aukščiausiu lygiu, tai yra paties popiežiaus, kunigai aukščiausiu lygmeniu yra terorizuojami elgtis prieš savo sąžinę ir katalikų tikėjimą. Vadinasi, jie ne tik turi teisę nepaklusti šio dokumento nuostatoms, bet net pareigą. Jeigu jie, žinodami veiksmų, kuriuos yra verčiami atlikti, nuodėmingumą, vis tiek pasirinks tai daryti vien dėl „paklusnumo“, taps nuodėmės bendrininkais. Net popiežius negali įsakyti daryti nuodėmės, todėl prieš Dievo teismą tokiu „paklusnumu“ pasiteisinti nebus galima.
