Beveik prieš metus rašiau, kad vadinamoji pašalinimo ar nutildymo kultūra (cancel culture) jau ir Lietuvoje atsiskleidė visu gražumu, kuomet LRT vadovybė ėmė persekioti žurnalistą Virginijų Savukyną. Vis tik tuomet nurodžiau, kad visuomenėje plačiai pagarsėjęs V. Savukyno persekiojimo atvejis yra tik ledkalnio viršūnė, ir aprašiau visą eilę persekiojimo dėl pažiūrų atvejų Lietuvoje, tokių kaip prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, nepagrįstas dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės persekiojimas dėl sudalyvavimo „ne toje“ laidoje, tikybos mokytojų Sigridos Norvaišienės ir Loretos Raudytės bei gimnazijos kapeliono br. Pauliaus Vaineikio OFM tildymo atvejai ir kt., kurie tęsiasi ar tęsėsi ne vienerius metus.
Iš daugybės apžvelgtų atvejų, kuomet krikščioniškas ar prigimtinę šeimą palaikančias pozicijas išsakantys asmenys susilaukia viešo puolimo ir žeminimo, yra aišku, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai nežada sustoti pusiaukelėje ir yra pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pozicijas. Dažnai su asmeniu dorojamasi ne tik jo profesinėje srityje, bet stengiamasi taip sugriauti asmens reputaciją, kad jam apskritai būtų sunku įsidarbinti bet kurioje vietoje.
Akivaizdu, kad galutinis tokios pašalinimo kultūros tikslas – sukelti visuotinės baimės atmosferą, o ne tik užsipulti vieną konkretų asmenį. Likę panašiai mąstantys žmonės turi patys „susiprasti“, kad, jeigu „neteisingai“ kalbės, taip pat sulauks pažeminimo ir pašalinimo. Tokiu atveju kelias „atgal į visuomenę“ tik vienas – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Dažniausiai stebime būtent tokią reakciją į prasidėjusį persekiojimą, išsižadant savo žodžių, teisinantis, kad buvau ne taip suprastas. Tačiau žurnalisto V. Savukyno pasirinktas atsakas kitoks.
Jie norėjo nutildymo, o gavo drąsos pavyzdį
Pamatinė krikščionio charakterio savybė – drąsa, jis turi būti pasaulio druska ir šviesa, net ir tamsiausiomis akimirkomis. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime ir laisvės. Ir čia verta sugrįžti prie Virginijaus Savukyno, kuris gali būti puikus pavyzdys Lietuvoje (Suomijoje turime Päivi Räsänen atvejį), kaip dera krikščionims kovoti su atšliaužiančia totalitarine pašalinimo grėsme.
Po to, kai V. Savukynas savo asmeninėje Facebook paskyroje paskelbė kritišką įrašą apie teisingumo ministrę Eveliną Dobrowolską, LRT etikos kontrolierė nusprendė, kad V. Savukynas pažeidė tris LRT etikos kodekso straipsnius ir įpareigojo pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota jam skirti nuobaudą. Žurnalistas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę gina teisme. Sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme jau svarstytas V. Savukyno ir LRT ginčas, vasario 9 d. vyks baigiamosios kalbos.
Virginijus Savukynas yra sėkmingas žurnalistas ir laidų vedėjas, turintis savo autorinę laidą, jau daug metų rodomą LRT eteryje. Žurnalisto, o ypač tokio, kuris veda savo autorinę laidą, profesija yra ypač priklausoma nuo viešosios nuomonės ir reputacijos. Žinoma, ir nuo transliuotojo sprendimo kiekvieną sezoną laidą pratęsti. V. Savukynas nepakluso LRT etikos kodeksui, kuriame nurodyta, kad žurnalistas negali kritikuoti valdžios, jam dėl to paskirta nuobauda, bet akivaizdu, kad taip elgdamasis jis rizikuoja, kad galiausiai jo laidos apskritai nebeliks LRT laidų tinklelyje.
Iš viso šio konteksto akivaizdu, kad V. Savukynas, pasirinkęs kovoti už savo žodžio laisvę, rizikuoja labai daug kuo. Galbūt gerokai daugiau nei tie, kurie pasirenka „susitaikymo“ kelią ir išsižada savo žodžių. Kodėl jis tai daro? Krikščionių profsąjungos narys V. Savukynas pats atsako: „Kreipiausi į teismą todėl, kad siekiu apginti savo teises, kurias įtvirtino LR Konstitucija, tai yra, teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam. […] Čia yra klausimas konstitucinės normos, ar jos yra garantuojamos, ar jos tiesiog popieriuje. Manau, tie dalykai svarbūs ne tik man.“
Įvardinta labai tiksliai – tie dalykai svarbūs mums visiems. Todėl šio žurnalisto kova turi būti mūsų visų kova, antraip ne tik jį, bet ir mus galiausiai palies cenzūra. Juk ar būtų svarbu prieštarauti kažkokiam etikos kodeksui, ar nebūtų galima „dėl šventos ramybės“ susitaikyti, jeigu šis prieštaravimas nereikštų principų, įtvirtintų LR Konstitucijoje, gynimo? Jokie įmonių, organizacijų vidiniai dokumentai, tame tarpe ir etikos kodeksai, negali atimti iš darbuotojų teisių, kurias garantuoja LR Konstitucija. Jeigu Konstituciją gali paneigti vidiniai įstaigų dokumentai, tai iš Konstitucijos lieka tik gražus popieriaus lapų rinkinys.
šio žurnalisto kova turi būti mūsų visų kova, antraip ne tik jį, bet ir mus galiausiai palies cenzūra.
LRT atstovaujanti advokatė pabrėžė, kad LRT etikos kodekso turinys yra nulemtas ypatingo nacionalinio transliuotojo statuso ir turi užtvirtinti pasitikėjimą LRT, kad žmonės ją suvoktų kaip nešališką. Bet tuo pačiu metu LRT generalinė direktorė atvirai persekioja ir žemina dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę dėl dalyvavimo laidoje, neatitinkančioje jos skonio. Tuo pačiu metu LRT tiesiog tiražuoja labai šališkus LGBT propagandą skleidžiančius straipsnius ir laidas – net ir vaikams skirtose programose, – kas niekaip neskatina pasitikėti LRT kaip nešališka žiniasklaida. Tuo pačiu metu LRT nebaudžiami dirba tokie žurnalistai kaip Rita Miliūtė, kurie gali būti laikomi tiesiog šališkumo etalonais. Beje, dėl Ritos Miliūtės dar 2013 m. vyko panašus tyrimas, kuomet ji irgi Facebook įraše parašė, kad Seimas nėra kompetentingas, taip pat tyrimas vyko ir 2023 m., kai paaiškėjo, kad ji skelbia išskirtinai vien opoziciją kritikuojančius įrašus. Tačiau LRT kontrolierė tiek vienu, tiek kitu atveju konstatavo, kad etikos kodeksas negali būti taikomas, nes žurnalistė kritikavo valdžią teisėtai!
Nuo V. Savukyno teismo baigties priklausys, ar „progresyvistams“ pavyks jį paversti pavyzdžiu to, kas laukia visų, išdrįstančių stoti skersai kelio vadinamajai pašalinimo kultūrai. Mums gi jis pavyzdys drąsos ginant tai, kas svarbu bendrajam gėriui, ne tik jam asmeniškai.
Bailumo racionalizavimas
Bene veiksmingiausias „progresyviųjų“ ideologijos įtvirtinimo įrankis, be jokios abejonės, yra religinės sferos išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Kaip neseniai pastebėjo prof. Vincenzo Buonomo, „Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.“ Krikščionybė yra stipri tiek, kiek ji daro įtakos viešajam gyvenimui, nes jeigu nedaro, ji visada „progresyvistams“ bus lyg akmuo po kaklu, ir jie nenurims, kol su krikščionimis nesusidoros. Viskas labai paprasta – krikščionybė primena tai, ką jie norėtų pamiršti. Primena apie sąžinę ir apie tiesą.
Kaip remdamasis Aristoteliu taikliai įvardino dr. Robertas R. Reilly: „Politikoje“ Aristotelis sako, kad žmogus struktūriškai nesugeba matyti visko, ką jis daro, ne kaip gero dalyko. Tad kai jis iš tiesų pasirenka blogį, jis turi praeiti racionalizacijos procesą, kuriame jis pristato blogį kaip gerą dalyką ir tik tuomet jis psichologiškai gali tą blogį daryti. Mes visi esame susipažinę su šia problema, nes visi esame darę blogus dalykus, tačiau dažniausiai mūsų sąžinė vėliau vis tiek įsikiša. Mes suprantame, kad tai, ką sau įteigėme esant gera, iš tiesų buvo bloga.“
Tačiau, pasak Reilly, „Jeigu vis dėlto moraliai nesutvarkytas aktas yra pasirenkamas kaip gyvenimo pagrindas, reikalinga didesnė racionalizacija. Tačiau kad ši racionalizacija būtų saugi, ji turi būti universalizuota. Būtinas bendras pritarimas, kad tas dalykas yra moraliai geras. Norint pasiekti šį efektą, pradedama propaganda, tuomet siekiama gauti vyriausybės instrumentus jai primesti.“
Pašalinimo kultūra platinama ne šiaip sau – ja siekiama užčiaupti tuos, kurie trukdo tokiam blogio racionalizacijos ir universalizacijos visuomenės mastu procesui. Todėl daugeliui krikščionių patraukliai atrodantis kelias užsidaryti bažnyčiose ir neva tyliai atnaujinti pasaulį yra tik pagunda, kurią turime atmesti. Kaip kita pusė stengiasi racionalizuoti ir universalizuoti savo pasirinkimus, taip krikščionys dažnai stengiasi racionalizuoti šią bailumo pagundą, teisindami tai visokiausiomis frazėmis, tokiomis kaip „aš apolitiškas“, „politika nesidomiu“ ir t. t. Taip paprasčiausiai vietoje pastangų stengtis dėl to, kad viešieji reikalai būtų tvarkomi pagal krikščionišką žmogaus ir pasaulio sampratą, pasirenkama palikti šias pastangas kažkam kitam. Tai labai patogu, bet tik trumpuoju laikotarpiu – kol krikščionybei priešingas pasaulio vaizdinys neįsitvirtina tiek, kad pradeda siekti tapti universalus ir reikalauti pritarimo iš kiekvieno.
Jeigu sieksime racionalizuoti savo bailumą ir slėpsimės, kita pusė universalizuos krikščionybei ir klasikinei filosofijai priešingą žmogaus sampratą, kuri privaloma taps visiems – ir tiems, kurie savo metu „pasirinko patylėti“.
