Prieš gerus porą metų teko klausytis istorijos, išsakytos vieno iš jos dalyvių. Rusakalbis karys, grįžęs iš karo Donbase, kur grūmėsi už Ukrainą ir prieš Rusijos penktąją koloną, sutiko ukrainietį, laikantį save didžiu tautininku. Pastarasis ėmė klausinėti, kodėl šis karys nekalba ukrainietiškai. Į šį klausimą atsakyta kitu klausimu: aš tai kalbu ukrainietiškai, o kur tamsta buvai, kai aš už Ukrainą fronte kovojau, vaikštinėjai, apsirėdęs tautiniais marškinėliais?
Tai – iškalbingas pavyzdys, kaip skirtingai gali būti suprastas patriotizmas. Vienam tai – kalba ir kultūra, kitam – kova karo fronte. Yra ir trečias variantas – dalyvavimas politiniame tautos ir valstybės gyvenime. Pagaliau, vienam patriotizmas – saugoti tai, kas iš pirmtakų paveldėta, kitam – kurti nauja, ką būtų galima ir verta paveldėti. Išties kvailokai atrodo, kai viena patriotizmo išraiška priešinama su kita, bet tokia jau ydinga žmogaus prigimtis – noras jaustis geresniu, aukštesniu, svarbesniu už kitą. Ne visada pagrįstai.
Dauguma ginčų ir susikirtimų vyksta dėl to, kad skirtingai suprantamos sąvokos. Neužtenka ištarti žodį „tauta“ ar „tėvynė“, kad jį išgirdęs žmogus suvoktų, su kuo susidūrė. Tas pats žodis vienam gali reikšti viena, kitam – visai ką kita. O jei dar pradedi aiškintis tos sąvokos kontekstą, tautos ir tėvynės draugus ir priešus, gali pasirodyti, jog du žmonės, vienodai laikantys save patriotais, ne šiaip prasilenkia vienas su kitu, bet vieno gėris kitam – blogis ir atvirkščiai.
Neužtenka ištarti žodį „tauta“ ar „tėvynė“, kad jį išgirdęs žmogus suvoktų, su kuo susidūrė.
Ypač priešinanti tautos mylėtojus sritis – geopolitika ir tarptautiniai santykiai. Tautų gyvenimas – sudėtingas ir painus, kas vakar buvo draugas, šiandien gali būti priešas, o rytoj – ir vėl draugas. Tad nusibrėžti amžinus draugus ir amžinus priešus tautų santykiuose – gana sudėtinga. Ispanams veržiantis į Meksiką jiems į pagalbą skubėjo tlaskaliečiai, apsidžiaugę, jog rado stiprius sąjungininkus kovoje su savo istoriniais priešais – actekais. Istorinės patirties absoliutinimas baigėsi tuo, kad naujieji grobikai pavergė abi tautas – ir actekus, ir tlaskaliečius.
Neįvertinti istorinės patirties – kitas kraštutinumas. 1940 m. dažnas lietuvis manė, jog Josifo Stalino Rusija – kitokia, nei carų Rusija, su kuria Lietuvai teko susidurti anksčiau. Tautų laisvės ir draugystės idėjos skambėjo patraukliai. Bet greitai paaiškėjo, kad už to slypi tos pačios istorinės imperinės užmačios, tik dar papildytos beprecedenčiu despotizmu.
Šiandien vieniems lietuviams didžiausias priešas – Rusija, kitiems – Amerika, tretiems – Lenkija, ketvirtiems – Europos Sąjunga, penktiems – Izraelis, šeštiems – islamo tautos. Su vienais subjektais Lietuvai yra tekę arba dabar tenka stumdytis iš tiesų, kitos grėsmės – menamos ir priklauso sąmokslų teorijoms, dar kitais atvejais tikrieji priešai piešia tariamus nukreipti dėmesiui.
Prieš daugiau, nei dešimtmetį teko diskutuoti su tuometiniu Tėvynės sąjungos lyderiu, išsakant jam nuogąstavimus dėl grėsmės Lietuvai Europos Sąjungoje prarasti suverenias galias. Jis atsakė, kad grėsmių ieškoti reikia kitur – kad įkandin Škotijos ir Katalonijos tautinio suverenumo užsimanys žemaičiai. O kol galime pasižiūrėti į formalų Lietuvos žemėlapį – viskas esą gerai.
Ne ką mažiau, nei geopolitika, skaldo istorija. Vieniems idealas – XIII a. Lietuva, kai buvome laisvi, bet susiskaldę, užtat viską turėjome sava – netgi dievus. Kiti žavisi XV a. imperija – galinga savo valstybės jėga, bet silpna tautine savimone, iš esmės – kosmopolitine, kur tauta-kūrėja tapo ištekliumi kitoms tautoms. Tretiems pavyzdys – Abiejų Tautų Respublika, kur klestėjo bajorų pilietinės laisvės, drauge su liaudies priespauda ir politine sumaištimi. Ketvirti norėtų prikelti tarpukario Lietuvos Respubliką – tautišką, konservatyvią, bet vienišą tarp galingų grobikų. O kai kam simpatiška sovietų Lietuva – kur socialinį stabilumą užtikrino okupacinė represinė mašina.
Akivaizdu, jog visas šias vizijas suderinti nėra jokios galimybės. Net pripažinti vientisą istorinį kelią nėra įmanoma, nes sovietų Lietuvos įtraukimas į valstybės raidos schemą prieštarautų partizanų Lietuvos pripažinimui, o kai kam ir Abiejų Tautų Respublika atrodo veikiau pertrauka tarp Lietuvos valstybingumo etapų, nei pačiu valstybingumo etapu.
Pagaliau, po geopolitikos ir istorijos, žmones, laikančius save patriotais, skaldo ir sociologija.
Pagaliau, po geopolitikos ir istorijos, žmones, laikančius save patriotais, skaldo ir sociologija. Tokia bendruomenė, kaip tauta, vienų apibrėžiama per bendrą kilmę, kitų – per kalbą ar kultūrą, trečių – per teritoriją ar politines institucijas. Yra tekę girdėti, kad vienas kitas tamsesnis genas lietuvių tautą tiktai praturtins ar mažų mažiausiai – leis jai gyvuoti kaip ir ligšiol, svarbu, kad skirtingos kilmės žmonės puoselėtų tą patį politinį projektą. O dar kitiems ateivis iš Azijos ar Afrikos, dainuojantis lietuviškas dainas ir garbinantis lietuviškus dievus – labiau lietuvis, nei katalikas Mikalojus Daukša ar protestantas Martynas Mažvydas.
Yra ir tokių, kurie tautiškumą pirmiausiai apibrėžia per savimonę. Pagal tokią sampratą žmonės, atsitiktinai gimę šalyje X ir kalbantys X kalba, tačiau stokojantys bendros savivokos, bendruomeninės vienybės ir pilietinio pasišventimo, tėra liaudis, o ne tauta. Deja, tokiu atveju paaiškėja, kad tauta savo šalyje gali sudaryti ir mažareikšmę mažumą.
Netrūksta atvejų, kai tauta pasivadina viena atskira visuomenės grupė. Abiejų Tautų Respublikoje tauta reiškė bajorus, o revoliucinėje Prancūzijoje tautos vardą prisiėmė plebėjai. Prieštaringai vertinamas ir elito vaidmuo: vieniems elitas – tautos žiedas, palaikyti elitą jiems – patriotizmo išraiška, kiti elitą laiko tikruoju tautos priešu, didesniu už bet kokius išorės subjektus. Taigi, kai vieni sako, jog toks ir toks asmuo dirba Lietuvai, o kiti – kad jis veikia prieš ją, tai gali reikšti, jog tiesiog kalbama apie skirtingas Lietuvas. Šie patriotai gyvena skirtingose planetose.
Tai – tik trys pjūviai ir vos keli pavyzdžiai, atskleidžiantys, kaip skirtingai suvokiamas patriotizmas. O kol jis suvokiamas skirtingai, tol žodžiai „vienybė težydi“ tautos giesmėje tėra graži iliuzija. Istorinis projektas įmanomas tik tada, kai viena kuri samprata, viena kuri vizija įsivyrauja kitų atžvilgiu. Smagu būtų, jei tai įvyktų taikiu ir geranorišku susivienijimu. Bet istorijoje vienybė dažniau pasiekiama kovoje. Vieniems laimint, kitiems – pralaimint.