Rusijos okupantams teriojant Ukrainos žmones, Kremliaus diktatūra diplomatinėje erdvėje kelia ukrainiečiams sąlygas karui baigti. Tarp reikalavimų – Krymo ir Donbaso atplėšimo įteisinimas, Ukrainos neutralumo įtvirtinimas, „denacifikacija“ ir demilitarizacija. Rusija laiko savo teise primesti suvereniai valstybei tiek vidinę santvarką, tiek tarptautinę politiką. Šią „teisę“ ji įgyvendina ginklu.
Tai nėra vienintelis pavyzdys, kai tam tikromis galiomis disponuojantis subjektas siekia primesti savo valią kitam subjektui. ES valdantieji panašiai elgiasi Lenkijos ir Vengrijos atžvilgiu, taikydami spaudimą ir sankcijas už vykdomą tautišką ir konservatyvią politiką.
Žinoma, lieka skirtumas tarp finansinių sankcijų ar politinio spaudimo ir masinio žmonių žudymo. Negalima visais aspektais lyginti šių skirtingų atvejų. Visgi siekiai primesti savo valią suvereniam subjektui prievartiniais metodais pačia savo esme daugiau ar mažiau panašūs.
Vakarų pasauliui politiniame ir informaciniame kare grumiantis su Vladimiro Putino režimu svarbu užkardyti galimybes pas mus pačius iškilti mažesniems ar didesniems „putinukams”.
Bandymai kriminalizuoti tautines, konservatyvias, pagaliau – krikščioniškas pažiūras šeimos, lyties etikos ar migracijos atžvilgiais, atspindi tą pačią piktą dvasią, kuri įkvepia Kremlių. Tai – dvasia, kuri leidžia sau spręsti, ką daryti ir ko vengti turi kitas. Negeri pavyzdžiai Kanadoje, Suomijoje ir kitose šalyse jau rodo, kad žmonės, vadinantys save liberalais ar demokratais, elgiasi pagal „putinistinį” modelį.
Lietuvoje šiandien turime šviesių ženklų, kad vis daugiau politikų – tiek iš pozicijos, tiek iš opozicijos – renkasi plačią santalką, kviesdami atidėti geresniems laikams tarpusavio santykių aiškinimąsi ir susivienyti prieš bendrą priešą – Maskvos režimą ir jo penktąją koloną. Tarp tokių politikų – ir konservatorius Jurgis Razma, ir liberalas Eugenijus Gentvilas, ir centro tautininkas Petras Gražulis. Bet dalis valdančiosios koalicijos faktinio karo padėtį bando išnaudoti saviems tikslams – gniauždama opoziciją ir primetinėdama visuomenei savo valią.
Tarp tokių politikų – „Laisvės partijos“ atstovai Vytautas Mitalas, Evelina Dobrovolska ir Tomas Vytautas Raskevičius. Vienas iš pavyzdžių – lyčiai neutralus Partnerystės įstatymo projektas, tiesiantis kelią homoseksualiai šeimos sampratai.
Ne, tai nėra daugiau laisvės teikiantis projektas. Jis reiškia visiškai priešingą tendenciją – laisvės ribojimą. Bet kuris žmogus ir dabar turi teisę laikyti savo šeimos nariu, ką tik nori, įskaitant kačiuką ar šunelį. Teisinis šio klausimo reglamentavimas reiškia ne teisę, o prievolę visai visuomenei pripažinti šeima tai, kas jos daugumai nėra šeima.
Neleisdama Ukrainai jungtis į Vakarų pasaulio struktūras ir bandydama tai uždrausti kruvina prievarta, Rusija rodo patį blogiausią pavyzdį.
Kitas pavyzdys – siekis uždrausti tam tikrų grupių atžvilgiu nepagarbią kalbą. Tai reiškia, kad bus privaloma pagarba. Skirtingai, nei meilė, kuri gali būti tiek sąlygiška, tiek besąlygiška, pagarba – visada sąlygiška. Pagarbos reikia nusipelnyti. Dabar gi siekiama jėga priversti žmogų gerbti tą, kuris jo akyse nėra vertas pagarbos. O tai – jau šiurkštus kišimasis į vidinę asmens vertybių sistemą. Primena orvelišką Meilės ministeriją, kuri nurodytų, kaip vienas žmogus turi vertinti kitą.
Vis dėlto išsamiausiai putiniškus siekius primesti savo valią kitiems atskleidžia T. V. Raskevičiaus frazė apie Kauną, kur teismine prievarta primestos LGBT+ propagandinės eitynės. Žmogaus teisių komiteto (?!) pirmininkas pareiškė, kad Kaunas prarado nekaltybę. Kas tai – kvietimas dialogui, kompromiso paieška? Ne, tai – prievartautojo retorika.
Ukraina šiandien grumiasi už nacionalinį suverenumą, demokratiją ir laisvę. Būtų keista, jei, remdami šias vertybes artimajame užsienyje, leistume jas naikinti savo šalyje. Laisvės principas – toks, kad mano teisė maskatuoti rankomis, kojomis ar kitomis galūnėmis baigiasi ties Jūsų nosies riba. Jūs ir tik Jūs sprendžiate, ką Jums mylėti, o ką vertinti priešiškai, kol nėra tiesioginio smurto. Tai galioja tiek pavienių žmonių, tiek ištisų valstybių santykiams.
Neleisdama Ukrainai jungtis į Vakarų pasaulio struktūras ir bandydama tai uždrausti kruvina prievarta, Rusija rodo patį blogiausią pavyzdį. Tai – pavyzdys, kaip vyras smurtautojas bando sulaikyti skirtis nusprendusią žmoną, viešai ją prievartaudamas. Ar po to ji norės gyventi su tokiu vyru? Ar galės? Net jei Rusijai pavyktų įveikti Ukrainą karo fronte ir pastatyti joje savo marionetinį režimą, jis būtų trumpalaikis. Rusams vertėtų prisiminti savo pačių senolių posakį: prievarta mielas nebūsi.
Priminkime tai ir saviems vidiniams „putinukams”.
Rubrikoje „Laisvas žodis” skelbiami tekstai nebūtinai atitinka redakcijos požiūrį.
