Šiandien Lietuvą administruoja trijų liberalų partijų koalicija. Dvi iš šių partijų tiesiogiai skelbiasi esančios liberalų partijos, trečia ir didžiausia formaliai vadinasi krikščionimis demokratais, liaudyje iš inercijos vadinama konservatoriais, bet tiek formalus jos pirmininkas, tiek faktinė lyderė – premjerė – atvirai pozicionuoja šią partiją ir visą koaliciją liberaliosios demokratijos stovykloje. Ši koalicija veikia laisvės vardu.
Plačiausiai aptarinėjama šios koalicijos iniciatyva – lyčiai neutralus Partnerystės įstatymo projektas. Pagal ES teisinę praktiką partnerystė – tai pirmas žingsnis link šeimos. Ar tai suteiks daugiau laisvės?
Šiuo metu bet kuris pilietis gali laikyti savo šeima bet ką. Yra šeimų, kur tėvus vaikams atstoja seneliai, kai kam tėvus pakeičia globėjai, o kai kuriems žmonėms šeimos nariai – kačiukai, šuneliai ar jūrų kiaulytės. Niekas negali tokių šeimos sampratų drausti, kita vertus tokios šeimos nieko iš nieko ir nereikalauja.
Laisvės vardu veikianti koalicija nei siekia, nei gali išplėsti šią laisvę kiekvienam laikyti šeima tai, kas jam – brangiausia. Priešingai, ji siekia primesti, priversti visuomenę laikyti šeima tai, kas daugumai lietuvių nėra šeima. Šios koalicijos projektas skirtas ne laisvei, o prievartai.
Analogiškos partijos daugelyje Europos šalių jau pasiekė to, kad žmonėms draudžiama sakyti, jog vienas ar kitas junginys nėra šeima. Draudžiama ir baudžiama. Taigi, užuot gausinus laisvę, ji siaurinama. Vietoje teisės kiekvienam laikyti šeima tai, ką jis nori, prievolė laikyti šeima tai, ką šeima laiko absoliučiai mažumai atstovaujanti politinė valdžia.
Draudžiama ir baudžiama.
Antra daug ginčų kelianti iniciatyva – tai vadinamasis „galimybių pasas“. Ar jis suteikia daugiau, papildomų galimybių? Nieko panašaus. Jis tik užtikrina tas galimybes, kokias iki šio dokumento įvedimo turėjo kiekvienas veiksnus pilietis – galimybes lankytis viešose vietose ir naudotis visuomeninėmis paslaugomis. Vieniems užtikrina, o iš kitų atima. Taigi, ir ši iniciatyva ne gausina, o mažina laisves.
Pandemijos valdymui reikalingos kitokios priemonės. Neįmanoma daryti įtakos žmonėms nuteikiant juos prieš save. Jei norima paskatinti daugiau žmonių skiepytis ar testuotis, tam reikalinga atvira, geranoriška diskusija, kur dalyvautų ekspertai ir įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Reikalingi svarūs argumentai ir švelnus įtikinėjimas. Pozityvus pavyzdys – socialinė reklama, kurioje žmogus apsikabinęs katinuką, o apačioje parašyta: pasiskiepyk – bus ramiau. Tokių pavyzdžių galėtų būti daugiau, o ultimatyvių direktyvų – mažiau.
Trečia iniciatyva – neapykantos nusikaltimų „prevencija“. Šios „prevencijos“ principai – skirtingi standartai smurtiniams išpuoliams ir bausmės už nuomonę. Išskirtos kelios privilegijuotos grupės – egzotiškų tautybių, rasių, lytinių orientacijų atstovai. Jei kas nors smurtauja prieš „paprastą“ žmogų, tai – tiesiog smurtas, jei prieš privilegijuotos grupės atstovą – prie smurto pripliusuojamas neapykantos nusikaltimas. O taip pat baudžiama už nuomonę, kritiką, net anekdotą, jeigu išsakoma neigiama nuomonė apie šias grupes.
Šiuo metu tokia „prevencija“ jau veikia – Baudžiamosios teisės kodekse. Dabartinė koalicija siekia perkelti šį teisės registrą į administracinę teisę. Jei baudžiamosios teisės tvarka kaltinimas neapykanta atmetamas dėl mažareikšmiškumo, tai administracinės teisės tvarka būtų teisiama net už švelniausius pasisakymus prieš.
Taip kišamasi į pačią žmogaus dvasią, į jo įsitikinimus. Žmogui nurodoma, ką mylėti, o ką laikyti priešu. Priešai dabar – homofobai, ksenofobai, nacionalistai, klerikalai ir apskritai konservatyvių pažiūrų žmonės. Iš jų galima tyčiotis, juos galima ir net reikia persekioti. O privilegijuotuosius net ir kritikuoti draudžiama.
Dabartinės koalicijos ir jai giminingų jėgų identifikacija – gana problemiška. Šios jėgos pačios save laiko liberaliomis. Bet klasikiniai liberalai itin atsargiai žiūrėdavo į privalomus reglamentus. Dabartiniai liberalai elgiasi priešingai – siekia reglamentuoti kuo daugiau žmogaus gyvenimo sričių, tiek viešų, tiek ir privačių. Maža to, klasikinis liberalizmas akcentavo žmogaus asmenį, dabar gi žmogus vertinamas pagal priklausomybę vienai ar kitai grupei – grupinės priklausomybės pagrindu žmogus atsiduria aukščiau arba žemiau kitų.
Kai kurie dešinieji mąstytojai dabartinius liberalus vadina neomarksistais arba kultūriniais marksistais.
Kai kurie dešinieji mąstytojai dabartinius liberalus vadina neomarksistais arba kultūriniais marksistais. Bet šis apibrėžimas – irgi problemiškas. Klasikinis marksizmas buvo ekonominė teorija, o kultūrą laikė tik antstatu ant ekonominės bazės. Nors istoriškai išties egzistuoja neomarksistinė teorija, kurioje proletariato emancipaciją ir diktatūrą keičia tautinių, rasinių ir seksualinių mažumų emancipacija ir diktatūra, tiesiogiai su šia teorija save sieja tik siaurutė naujosios kairės grupelė, o daugelis šiuolaikinių liberalų mažai ją ir težino.
Žvelgiant į istorinius pavyzdžius, ko gero, tinkamiausias pavadinimas šiuolaikiniams liberalams būtų jakobinai. Ši revoliucionierių srovė taip pat akcentavo laisvę, o jos vardu įvedė beprecedentę tironiją.
Jei kas skiria istorinius jakobinus nuo šiuolaikinių, tai pastarųjų polinkis į korupciją. Istorinių jakobinų vadas Maksimilijanas de Robespjeras buvo tironas ir fanatikas, bet jis buvo idėjinis žmogus. Jo pravardė buvo Nepaperkamasis. Šiuolaikiniai jakobinai jungia M. Robespjerą su Poliu de Barasu, kuris pelnėsi iš valdžios.
Piktnaudžiavimas valdžia – nuolatinis šiuolaikinių liberalų šleifas.
Piktnaudžiavimas valdžia – nuolatinis šiuolaikinių liberalų šleifas. Iš pradžių juo apkaltintas Artūras Zuokas. Tada nuo jo vadovaujamos Liberalų ir centro sąjungos atskilo Liberalų sąjūdis. Po kiek laiko apkaltintas jo vadovas Eligijus Masiulis. Tada nuo jo atsiskyrė Laisvės partija. Dabar piktnaudžiavimu įtariamas faktinis jos lyderis Remigijus Šimašius. Kas atskils dabar?
Pomėgis siekti sau naudos iš politikos nėra atsitiktinumas. Tai – nuosekli šios ideologijos išdava. Kai moralė tampa reliatyvi, o svarbiausiu siekiu virsta žemiška, medžiaginė gerovė, pastarosios siekiama bet kokia kaina. Ir politika turi prasmės tiek, kiek ji padeda kurtis sau laimę. Kaip ir šeima.
Daugelyje Vakarų šalių vis daugiau žmonių gręžiasi nuo iškreipto, jakobiniško liberalizmo į tautiškąsias, krikščioniškąsias, konservatyvias vertybes. Šio proceso požymių jau galima pastebėti ir Lietuvoje. Šeimų maršas, kova su kosmopolitizmu ir masine migracija, judėjimas prieš „galimybių pasą“ – tiktai matomiausi štrichai. Tikėtina, kad iš to išaugs ne viena politinė jėga. Galbūt šalia konservatyviosios srovės atsiras ir autentiško liberalizmo partija – su žmogišku veidu, su bendrojo gėrio supratimu, kurį turėjo liberalizmo pradininkas Džonas Lokas. Tai irgi būtų pozityvas.
