Naujoji kairė, neomarksizmas, kultūrinis marksizmas – tai trys vardai, kuriais konservatyvioji dešinė vadina didžiausius savo oponentus. Kiekvienas šių vardų vertas atskiro aptarimo, nors pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti objektus, kurie jais vadinami.
Kultūrinis marksizmas apskritai yra oksimoronas, nes marksizmas gimė ir brendo kaip ekonominė teorija. Karlui Marxui (Karlui Marksui) ekonomika buvo žmogiškosios būties bazė, o kultūra – tiktai antstatas.
Tiesa, vėlesni teoretikai – György’is Lukácsas (Djordis Lukačas), Antonio Gramscis (Antonijas Gramšis) ir ypač Herbertas Marcuse (Herbertas Markuzė) su visa Frankfurto mokykla – marksizmą praplėtė kultūrinėmis pretenzijomis, tačiau K. Marxo socioekonominė vizija liko marksizmo šerdimi.
Naujoji kairė arba neomarksizmas – tikslesnės sąvokos šiam reiškiniui apibūdinti, nes jame kai kas perimta iš marksizmo, būtent – revoliucija prieš buržuazinę civilizaciją, bet tam tikra prasme ir distancijuotasi nuo senojo marksizmo, nes proletariatą, kaip revoliucijos bazę, pakeitė tautinės mažumos ir įvairaus plauko dekadentai. Vis dėlto šie vardai dažnai vartojami pernelyg plačiai.
Pirmiausiai, šiais vardais vadinami tie, kurie patys save laiko liberalais ar net nuosaikiais konservatoriais. Daugelis jų vargu, ar kada nors gyvenime skaitė G. Lukácso, A. Gramscio ar H. Marcuse’s darbus. Nebekalbant apie tai, kad laikytų juos savo autoritetais. Žinoma, Johnas Locke’as (Džonas Lokas) ir Edmundas Burke’as (Edmundas Berkas) vartosi karstuose, regėdami tokius savo „sekėjus“. Pirmasis akcentavo pozityviąją laisvę, antrasis gi laisvę be išminties ir dorybės laikė didžiausiu įmanomu blogiu.
Vis dėlto šiuolaikinių liberalų šaknų jau galima rasti Johno Stuarto Mill’io (Džono Stiuarto Milio) raštuose, kur pabrėžta negatyvioji laisvė. Taip atsiranda laisvė, atskirta nuo moralės, šeimos, tautos, bendruomenės.
O jei kas primins, kad liberalai tradiciškai pasisakydavo prieš reglamentų ir apribojimų gausinimą, ką daro šiandieniniai liberaliosios demokratijos šaukliai, teks atsakomai priminti John Rawls (Džoną Rolsą), kuris kvietė liberalizmą paversti valdančiąja ideologija, nes jis – nei daugiau, nei mažiau – pati teisingiausia ideologija. Iš čia kyla liberalių nuostatų primetimas tiems, kurie nėra liberalai.
Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni.
Liberalizmas nėra vienintelė sau prieštaraujanti ideologija. Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni. Pasaulio perėjūnų ir vietinių dekadentų laisvės vertinamos labiau, nei patriotų, krikščionių ar tiesiog konservatorių laisvės – ne tik stabdyti, bet net ir kritikuoti laisvesnius. Vienų laisvės visada riboja kitų laisves, telieka apsispręsti, į kurią pusę ribas plėsti, o į kurią – siaurinti. Vis dėlto lyginant šiuolaikinį liberalizmą su J. Locke’as klasika tenka vartoti sąvoką – neoliberalizmas.
Neomarksizmas taip pat egzistuoja. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis – gana įtakingas. Tuo tarpu Lietuvoje tai – gana marginali srovelė, apsiribojanti Bielskių šeima ir jos simpatikais, kurių aukščiausias pasiekimas buvo laikinas premjero patarėjo statusas. Mažutė grupelė be realios įtakos. Tai – ne baubas, o tik baubukas. Žinoma, ir mažus baubukus reikia stebėti, Vakarų pavyzdys rodo, kaip iš jų išauga dideli baubai.
Tuo tarpu kalbant apie valdančiąsias grupes – Tėvynės sąjungą, Liberalų sąjūdį ar net Laisvės partiją – neomarksizmo terminas lieka abejotinas. Visos šios partijos, pirmiausiai, yra kapitalistinės. O marksizmas – tiek senasis, tiek naujasis – užkietėjęs kapitalizmo priešininkas.
Tai, kad politinės neoliberalų ir neomarksistų praktikos kartais sutampa – ypač kalbant apie migrantų ir dekadentų laisvių plėtrą bei jų oponentų ir kritikų eliminavimą už teisės ribų – vargu, ar turėtų stebinti.
Požiūris į nacionalizmą jungia tiek neoliberalus, tiek neomarksistus su putinistais, o požiūris į Izraelį – nacistus su neomarksistais, bet vargu, ar tai leidžia tam tikrus sutapimus laikyti absoliutaus identiškumo įrodymu. Be kita ko, valdančios koalicijos lyderiai turi didesnį ar mažesnį ryšį su religija, o marksistams religija – pirmiausiai sunaikintina priespaudos forma, jei tik tai nėra „skriaudžiamųjų“ religija.
Žmonės, sekantys K. Marxu ir H. Marcuse verčiau nusižudys, nei eis po konservatizmo ar juolab – krikščioniškosios demokratijos vėliava, net jei už tos vėliavos nieko daugiau ir nėra. Neis nei į partiją, nei į koaliciją su tais, kurie turi bent šiokį tokį dešinės fasadą.
Neomarksistai mirga būtent socialdemokratų paribyje. Vadinti neoliberalus neomarksistais – geras propagandinis sprendimas, nes Lietuvoje marksizmas dar sovietų laikais tapo keiksmažodžiu, bet labai abejotina priemonė sąžiningoje politologinėje diskusijoje.
Jei vis dėlto norima distancijuoti šiuolaikinius valdančiuosius nuo bet kokios formos liberalizmo, tai jau geresnis terminas – leftizmas. Išties prigimtinė šeima, tautinė valstybė ir konservatyvi moralė yra dešiniosios vertybės, o visa tai, kas joms prieštarauja, lokalizuotina kairėje.
O labiau susipažinusiems su istorija galima pasiūlyti ir kitą sąvoką – jakobinizmas. Jakobinai buvo pirmieji, kurie laisvės vardu kapojo galvas tiems, kurie ta laisve bandė naudotis savaip, o ne pagal pačių jakobinų sampratą.
Prieš kaltindami oponentus klasta ar veidmainyste pirmiausiai patys venkime klaidinančios propagandos. Juolab – asmeniniais tikslais, kai balinamos savų lyderių biografijos, priskiriant oponentams suklastotas etiketes.
