Stebint šiandienines tendencijas Lietuvos ir Europos tautiniuose judėjimuose matyti, kaip graži tautinė idėja devalvuojama. Vienais atvejais fetišizuojami formalūs simboliniai tautiškumo atributai, kaip grynai sutartinis raidynas, kitais – medžiaginės gerovės rodikliai, o daugeliu atvejų nacionalizmas suvokiamas kaip tautinis egoizmas. Kas bendra tarp šių nacionalizmo sampratų, tai atotrūkis nuo krikščionybės.
Nacionalizmo kaip pasaulėžiūros šaknys driekiasi į Bibliją. Dievo išrinktosios tautos paveikslas įkvėpė šios pasaulėžiūros tėvus-kūrėjus pripažinti kiekvieną pasaulio tautą Dievo kūrinijos dalimi ir dėl to – šventybės apraiška. Pirmieji modernūs nacionalistai Europoje buvo arba giliai tikintys krikščionys, kaip Johannas Gottfriedas Herderis (Johanas Gotfrydas Herderis), arba krikščioniškosios kultūros auklėtiniai, kaip Giuseppe Mazzini (Džiuzepė Madzinis).
Net ir į Aziją nacionalizmas atėjo per krikščionybę. Arabų nacionalizmo pradininkas Mišelis Aflakas (Michel Aflaq) buvo stačiatikis, kinų tautos tėvas Sun Yat-Senas (Sun Jat Senas) – protestantas. Mahatma Gandhi (Mahatma Gandis) žavėjosi Jėzaus Kristaus asmenybe ir mokymu, nors pats išpažino tradicinę indų religiją. Mustafa Kemalis Atatürkas (Mustafa Kemalis-Atatiurkas) kūrė modernią turkų tautą pagal krikščioniškosios Europos tautų modelį.
Nykstant krikščioniškajai etikai tai atsiliepė ir nacionalizmo sampratoms. Adolfui Hitleriui priskiriami žodžiai: tegul Dievas sau tvarkosi danguje, o mes susitvarkysime čia, žemėje. Ne taip svarbu, ar jis iš tiesų tai pasakė, kaip tai, jog būtent pagal šį principą elgėsi. Jei nacionalizmas nėra dieviškas, jis tampa velniškas. Hitlerinė nacionalizmo samprata demonizavo nacionalizmą kaip tokį.
Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės. Nacionalizmas – natūralus krikščionybės sąjungininkas prieš artėjančią Antikristo karalystę, kurios esminė sąlyga – globalizmas. Krikščionybė – natūrali sąjungininkė nacionalizmui ugdant tautos dorovę, nes tik dora tauta yra sveika.
Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės.
Kai kurie krikščionys paprieštaraus, kad Antikristą nugalės tik Jėzus Kristus, o bet kokie bandymai atidėti dabartinio pasaulio pabaigą – tai pretenzijos nutolinti ir artėjančią Dievo karalystę. Šiems broliams ir seserims norėtųsi priminti istoriją. Pasaulio pabaiga buvo priartėjusi daugelį kartų, bet vis atsirasdavo tie, kurie ją atidėdavo. Tai buvo žmonės, tapę žemės druska. Būti ja – kiekvieno krikščionio misija. Dievo valia, kad pasaulio pabaiga ateitų ne anksčiau, nei paskutinis žmogus gaus galimybę išsigelbėti.
Galimas prieštaravimas ir iš kai kurių nacionalistų pusės: daugeliui tautų krikščionybė yra atneštinė religija, be to – universalistinė, skatinanti visų žmonių tarpusavio meilę, o nacionalistas, neva, turėtų mylėti tik savo tautą. Čia esama nuoseklumo spragų. Sava tauta objektyviai gali būti vertybė tik tada, jei tauta iš principo yra vertybė, o tai reiškia – kiekviena tauta. O purkštaujantys prieš atneštinę religiją turėtų atsisakyti kompiuterių, interneto, automobilių ir bulvinių cepelinų, nes visa tai – iš svetur.
Nacionalizmas be krikščionybės lengvai išvirsta į tautinį savanaudiškumą, kurio pasekmė, kaip ir individualaus savanaudiškumo atveju, visų karas su visais. Ar mažų mažiausiai – abejingumas kitam, sąlygojantis atitinkamą atlygį. Pavyzdys – šiandieninių Vakarų Europos nacionalistų noras, kad jų žmonės šiltai gyventų, kūrendami rusiškas dujas, kai Rusijos kareivos žudo ir prievartauja ukrainiečius. Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.
Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.
Krikščionybė nacionalizmui suteikia dvasinį turinį. Be šio turinio lengva nukrypti į išorinius dalykus. Kelios raidės gali tapti svarbesnės, nei demografinė katastrofa, kai tautos tiesiog fiziškai traukiasi užmarštin. Kova už tautą prasideda nuo šeimos, šeima – nuo meilės, o meilė ateina iš Dievo. Kova už gyvybę taip pat jungia krikščioniškus ir nacionalistinius motyvus. Dvasinę mirtį lydi ir fizinė.
Savo ruožtu nacionalizmas suteikia krikščionybei politinę formą. Meilė žmonijai visada prasideda nuo konkretaus žmogaus, nuo konkrečios bendruomenės. Tauta – viena iš tokių bendruomenių, sudaranti politinės struktūros pagrindą. Tautinė valstybė, kurioje žmonės susišneka, sutaria dėl bendrų prasmių, yra tvariausia valstybės forma. Ir tai – geriausia terpė demokratijai, kuri užtikrina minties laisvę ir galimybę skleisti gerąją žinią.
Krikščioniškas nacionalizmas nėra klerikalinis nacionalizmas – pastarojo pavyzdžiai buvo tarpukario Lenkija ir frankistinė Ispanija. Lietuvių tautininkų, kitaip tariant – nacionalistų lyderis Antanas Smetona buvo giliai tikintis katalikas, tačiau užtikrino laisvę ir pagarbą įvairioms religinėms konfesijoms. Kaip tik politikų užmojis įstatymo ir prievartos aparato galia įtvirtinti savo konfesiją rodo menką pasitikėjimą Dievu – tarsi Jam reiktų politikų pagalbos skelbiant savąją žinią. Krikščioniškasis nacionalizmas įstatymu įtvirtina moralę, o religiją palieka žmogaus ir Dievo tarpusavio reikalu.
Krikščioniškasis nacionalizmas nereiškia ir to, kad kiekvienas jo šalininkas turi būti išpažįstantis krikščionis. Kai kurie pagonys ir laisvamaniai politikoje geriau gina krikščioniškąsias vertybes, nei kai kurie formalūs krikščionys. Jei smulkinsimės iki vietinių pavyzdžių – palyginkime Kazimierą Uoką su Aušra Maldeikiene. Krikščioniškasis nacionalizmas – tai bibliniai moralės principai, pirmiausiai išreikšti Dekaloge ir Kalno pamoksle, o po to – ir apaštališkuosiuose raštuose.
Artimo meilė, prigimtinė šeima, pagarba gyvybei ir kūrinijai, asmens ir bendruomenės interesų pusiausvyra, teisingumas ir solidarumas, dvasinių idealų sklaida – tai pagrindinės temos, kur krikščionybė ir nacionalizmas vienas kitą pastiprina. Jie nėra vienas kitam tapatūs, nes krikščionybė kalba apie teologiją ir moralę, o nacionalizmas – apie kultūrą ir politiką, bet glaudžiai pinasi vienas su kitu.
Ateina laikas grįžti prie šaknų. Tauta – tai žemiška Bažnyčia, o Bažnyčia – dangiška tauta. Abi jos kyla iš Dievo.
