Migracijos procesai daugelį kartų ir įvairių autorių aptarinėjami gausiai. Vyrauja etiniai, ekonominiai, socialiniai aspektai. Šįsyk žvilgtelėkime per istorijos prizmę. Romos imperijos žlugimas, įsileidus migrantus germanus, taip pat – Amerikos kolonizacija – daugeliui žinomi atvejai. Tad pradėkime nuo mažiau žinomų, todėl – įdomesnių pavyzdžių.
2006-aisiais metais nuo Sakartvelo, kaip dabar vadiname Gruziją, atsiskyrė teritorija, vadinama Pietų Osetija. Tačiau Osetija ši teritorija tapo ne taip ir seniai. Istorinė Osetija plyti šiauriau, ten, kur dabar – Rusijos Federacijos administruojama Šiaurės Osetija. Tai, kas dabar vadinama Pietų Osetija, istoriškai yra etninė kartvelų žemė, o būtent – Žemutinė Kartlija.
Pirmieji osetinai į šį kraštą brovėsi dar XIII-ame amžiuje, tačiau buvo atmušti kartvelų. Antroji banga čia prasidėjo maždaug XVII-ame amžiuje, kai osetinai traukėsi nuo karingų musulmonų kaimynų, pirmiausiai – čerkesų ir čečėnų. Kartvelai juos priėmė svetingai, kaip tikėjimo brolius: ir kartvelai, ir osetinai priklauso krikščionių stačiatikių konfesijai.
Pažymėtina, kad šiuo atveju skirtumai buvo net mažesni, nei dauguma migracijos atvejų. Bet išmušus valandai X ir šių skirtumų užteko, kad jais pasinaudotų Sakartvelo priešininkė Rusija ir sukurtų ten savo kontroliuojamą kvazivalstybę, kurios gyventojams išdalinti rusiški pasai. Galima iki valiai kaltinti Rusiją klasta ir pikta valia, bet pradžių pradžia buvo pačių kartvelų atvirumas vargšams karo pabėgėliams.
Panašus pavyzdys – Šri Lanka, kur britų kolonistų laikais, į vietinių sinhalų žemes, atsikėlė daug darbo migrantų – tamilų – iš kaimyninės Pietų Indijos. Pasekmė – separatistinis judėjimas „Tamilų tigrai“, daugelį metų kamavęs vietinius gyventojus. Nors ši teroristinė organizacija galiausiai nugalėta, tamilų separatizmas gyvas lig šiol ir dar sunku pasakyti, kuo tai baigsis.
Dar vienas pavyzdys – Havajai. Iki XIX-ojo amžiaus pabaigos tai buvo laisva, krikščioniška, sparčiai modernėjusi valstybė, tačiau į ją skverbėsi Europos ir Amerikos migrantai. 1893-aisiais metais jie sukėlė perversmą, kurio metu nuversta vietinė valdžia. Neilgai trukus šalis prijungta prie Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiuo metu havajiečiai Havajuose sudaro tik apie 10% gyventojų.
Visi šie atvejai rodo, kad ir taiki imigracija gali atverti kruvinas žaizdas. Tie, kurie bando skirti imigraciją nuo ginkluotos invazijos, arba naivūs, arba meluoja. Pereinant prie geriau žinomos Amerikos kolonizacijos verta pažymėti, jog šalia ginkluotų konkistadorų būrių čia būta ir taikių kolonistų, ir tikrų tikriausių pabėgėlių, ypač iš Anglijos. Persekiojami religiniai disidentai – puritonai, baptistai, kvakeriai – kėlėsi į Ameriką ir dažnai būdavo pasitikti indėnų su duona ir druska, tiksliau – su kukurūzais ir kalakutais. Iš čia, beje, Padėkos dienos tradicija.
Taiki imigracija gali atverti kruvinas žaizdas.
Manheteno sala indėnų taikiai parduota už 60 olandiškų guldenų. Panašūs procesai vyko ir kitur. Deja, tiek ginkluota, tiek ir taiki kolonizacija indėnams baigėsi tais pačiais rezultatais. Vieni suvaryti į rezervatus, kiti – išnaikinti, jų žemėse dabar gyvena naujakuriai.
Krymo aneksija, atplėšiant jį nuo Ukrainos ir prijungiant prie Rusijos, taip pat kolonizacijos pasekmė, panaudojant kolonistų referendumą. Tiesa, šią kolonizaciją vykdė sovietų okupantai. Nei vietiniai gyventojai totoriai, nei ukrainiečiai prie to nėra prisidėję. Bet užtenka pavyzdžių, kai vietiniai žmonės patys prisileidžia prašalaičių, ir pastarieji palaipsniui išstumia vietinius. Taip nutiko ir senovės Romoje, kur valdžia prisileido germanų, o šie galiausiai sunaikino pačią Romą.
Žvelgiant į Lietuvos istoriją, tokių skaudžių pamokų mažiau. Lietuvių tauta labiau nukentėjo nuo vietinių gyventojų asimiliacijos ir svetimų šalių okupacijų, nei nuo imigracijos. Vis dėlto valdovo Gedimino projektas masiškai kviestis į miestus svetimšalius – pirklius ir amatininkus – baigėsi tuo, kad lietuviai Lietuvos miestuose jau XVIII-ame amžiuje liko mažuma.
Iš taikių imigrantų geriausiai integravosi totoriai ir karaimai, atkelti čia kaip asmeninė valdovo kariuomenė. Lojalumas valdovui ilgainiui transformavosi į lojalumą valstybei. Integravosi ir net asimiliavosi ir kunigaikščių Radvilų pasikviesti škotai. Ne tokie vienareikšmiai imigrantų rusų ir žydų atvejai. Nors žydai aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrime ir net savanorių kovose, o rusų sentikiai puikiai išmoko lietuviškai ir dalis jų įsijungė į partizanų būrius, būta gausių atvejų, kai tiek rusai, tiek žydai džiaugsmingai pasitiko sovietų okupantus ir įsiliejo į jų struktūras.
Negalima apibendrinti visų atvykėlių vien teigiamais ar neigiamais bruožais. Svarbūs tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai skirtumai. Visada buvo ir bus skirtumas tarp politinių ir ekonominių migrantų. Jei pirmieji yra sąžinės tremtiniai, tai pastarieji – tiesiog svetimo gero ieškotojai. Iš tokių sunku laukti aukščiausių moralinių standartų. Tad nieko nuostabaus, kad ekonominių migrantų antplūdis šiandieniniame Vakarų pasaulyje koreliuoja su nusikalstamumo ir net smurto augimu.
Svarbus ir kiekis. Mažas atvykėlių bendruomenes per ilgą laiką įmanoma integruoti. Kur kas blogiau, kai atvyksta masės ir per trumpą laiką. O jei vietinė kultūra – išglebusi, o vietinės šeimos gausa nusileidžia atvykėlių šeimoms, apie integraciją ir kalbos nėra. Tie, kurie skeptiškai klausia, kuri gi Europos tauta jau išnyko, tegul pasižiūri į demografijos lenteles. Dar viena dvi kartos, ir vietiniai europiečiai daugelyje šalių taps mažumomis. Masiniai imigrantai nevyksta čia gyventi šalia mūsų – jie vyksta gyventi vietoje mūsų.
Dar viena dvi kartos, ir vietiniai europiečiai daugelyje šalių taps mažumomis.
Prognozuojant Europos ateitį galima prisiminti istoriją apie dvi varles. Viena varlė įmesta į karštą vandenį ir iškart iš jo iššoko. Kita įmesta į drungną vandenį, kuris pamažėle šilo, varlė vis labiau aptingo, kol galiausiai išvirė.
Vakarų Europos šalys migrantais pildytos po truputį. Kol kritinė gyventojų masė, galėjusi pasipriešinti, tapo mažuma. Daugumą sudarė arba patys imigrantai, arba jau kosmopolitinės ideologijos apdoroti vietiniai, pasirengę išvirti.
Rytų ir Vidurio Europą masinė migracija užklupo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tai sukėlė staigią reakciją ir mūsų varlė iššoko. Bent šįsyk.
Kas laukia ateityje, sunku pasakyti. Vargu, ar net tautinių partijų pergalė Vakaruose pasuktų tendencijas atgal. Migrantai ten jau sudaro per didelę gyventojų dalį ir gyvena ten jau kelinta karta, tad vargu, ar tikėtina, kad Vokietija vėl taps vokiška, o Prancūzija – prancūziška. Nebent ateitų itin radikalios jėgos, pasirengusios deportuoti visus svetimo kraujo žmones, bet tai reikštų tik daug, labai daug kraujo. Taigi, labiau tikėtina, kad prancūzai ir vokiečiai – geriausiu atveju – bus stipriai atskiesti tiek genetiškai, tiek kultūriškai. Blogiausiu atveju – tiesiog išnyks.
Vidurio ir Rytų Europoje pergalė dar galima. Ciniška ir paradoksalu, bet kuo greičiau kris Vakarų Europa, šiandien mus maitinanti kosmopolitinėmis utopijomis, tuo didesnė tikimybė, kad mūsų regiono tautos išliks savimi. Dingus kosmopolitiniam centrui dabartinės provincijos galės atsikvėpti ir atsitiesti.
