Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų pasaulyje labai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau – 1571 m. spalio 7 d. vykęs garsusis krikščionių ir turkų laivynų mūšis prie Lepanto.
Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė grėsmę Europos valstybėms. Šešioliktajame amžiuje turkai vieną po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje dalyje. Būtent venecijiečių diplomatinių pastangų dėka 1571 m. buvo sudaryta vadinamoji šventoji sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos Ordinas. Buvo sudarytas didžiulis laivynas, kuris, vadovaujamas popiežiaus valstybės karo laivyno vado admirolo Marcantonio Colonna, išplaukė turkų valdomų uostų link.
Tuometinis popiežius Pijus V visame katalikų pasaulyje paskelbė maldos vajų. Visi katalikai buvo kviečiami kalbėti rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Krikščioniškų valstybių pajėgos laimėjo, visiškai sunaikino turkų laivyną. Buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų.
Popiežius Pijus V, nė kiek neabejodamas, kad buvo laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Pergalės Karalienės švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos, Rožinio Karalienės švente.
