…mumyse turėtų atsispindėti Dievo atvaizdas.
Liepos 17 d., sekmadienis, buvo pagrindinė iškilmių diena Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje.
Tądien buvo meldžiamasi už katalikiškas šeimas, už šeimas, įvaikinusias ar globojančias vaikus, turinčius ligų ir priklausomybių paveiktus narius. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių emeritas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir gausus būrys kunigų iš įvairių dekanatų.
Palaimintąjį pagerbė grupės piligrimų iš Lenkijos Sokulkų Šv. Antano Paduviečio parapijos, Punsko, Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių parapijų. Šv. Mišiose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, kiti administracijos ir tarybos nariai. Giedojo Marijampolės kultūros centro Č. Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius).
Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos tikintieji meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų.
Katechezę skelbė kunigas Vincentas Lizdenis. Pradėjęs malda „Tėve mūsų“, kunigas apmąstė gėrio ir blogio, kurį sutinkame šeimoje, visuomenėje, apskritai, kultūroje požymius. Jei jis (blogis) yra išorėje, matomas ir nustatomas, su juo dar įmanoma kovoti, sumenkinti, nugalėti; jei žmogus pasirenka gėrio pusę, jei prašo Dievo pagalbos.
Kunigas sakė, kad jei blogis kyla iš žmogaus vidaus, jo minčių, polinkių, nusistatymo, tai jau klastinga. Tada reikia galvoti, kaip, prisimenant Palaimintojo šūkį, nugalėti blogį. Ne peikti, smerkti, bet suprasti. Anot kunigo, piktasis vis veikia teigdamas, kad tu nepasikeisi, apima beviltiškas liūdesys, bet reikia nepasiduoti, ieškoti atspirties ir paramos tikėjime, Jėzaus pavyzdyje. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Be Dievo gailestingumo jokia teorija ar ideologija nepakeis pasaulio, nepadarys jo geresniu. Kunigo manymu, blogio be Dievo pagalbos nugalėti neįmanoma.
Pradėdamas Šv. Mišias vyskupas Rimantas Norvila pasveikino tikinčiuosius lietuvių ir lenkų kalbomis ir paprašė joms vadovauti Apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą dr. Petaras Antunas Rajičius, kuris sakė ir homiliją.
Pradėdamas pamokslą nuncijus pasveikino ir padėkojo už galimybę pagerbti pirmąjį Lietuvos palaimintąjį. Priminė tos dienos antrąjį skaitinį cituodamas žodžius apie kentėjimo už apaštalus džiaugsmą. Kur yra raktas į šią Šv. Pauliaus mintį? Visų pirma prašoma meilės Kristui, nes ji sujungia amžinu ryšiu. Meilės jėga yra galinga, juk ir Kristus pasiryžo mirti už mus iš meilės mums.
Nuncijus sakė, kad tikintieji pakviesti dalyvauti Dievo garbėje; žodžio garbė sinonimai yra išaukštinimas, šlovė; maldoje prieš mirtį Jėzus sako, kad jis perduoda savo mokiniams tą šlovę, kurią jam yra suteikęs Tėvas. Todėl ir kryžius Jėzui buvo garbė, todėl girdime žodį „pašlovintas“, bet ne nukryžiuotas.
Anot nuncijaus, kiekvienam krikščioniui kryžius turėtų būti garbė. Tobulas yra Jėzaus klusnumas Dievo valiai, kuo didesnis paklusnumas, tuo didesnė garbė. Jei tikri tikintys esame, paklusnūs Dievui ir gyvenantys pagal jo žodį ir valią, mumyse turėtų atsispindėti Dievo atvaizdas. Toks Dievo atvaizdas buvo mūsų palaimintasis, kuris savo ingreso kalboje 1918 m. gruodžio 8 dieną sakė, kad yra pasiruošęs gyvybę už tiesą atiduoti. O mes? kiek esame pasiryžę kentėti dėl Kristaus, Bažnyčios, Tėvynės?
Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimas buvo pilnas kentėjimų, bet ir palaimos, džiaugsmo. Dalyvauti Kristaus garbėje – tai prisiimti kentėjimus ir savo kryžių dėl meilės Kristui, kad skleistume meilę šiandieniniam pasauliui.
Iškilmės baigėsi Eucharistine procesija. Daugelis piligrimų po jos vyko į pal. Jurgio tėviškę Lūginės kaime, kur 15 val. koplytėlėje meldėsi Dievo gailestingumo vainikėlį. Kiti lankė Palaimintojo muziejų, o dar kiti bendravo: šeimos, giminės, draugai ir pažįstami.
Niekas nenorėjo skirstytis, kaip sakė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Novila laimindamas agapės stalą – net gaila, kad baigėsi atlaidų oktava, kad jau nesusitiksime kiekvieną dieną. Bet atlaidų dvasia dar ilgai plevens Marijampolės bazilikos erdvėje.
