„Prieš 31-erius metus su virpesiu širdyse stebėjome Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, kai buvo paskelbta atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Tai buvo didelė Dievo dovana, už kurią šiandien dėkojame ir meldžiamės, kad šią brangią dovaną išsaugotume“, – kovo 11-ąją Kauno arkikatedroje bazilikoje sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, sveikindamas susirinkusius švęsti Šventųjų Mišių mūsų Tėvynės bei jos ateities intencijomis.
Iškilmingai Eucharistijai vadovavo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Ramūnas Norkus, dvasios tėvas kunigas Stasys Kazėnas SJ. Evangeliją skelbė ir patarnavo diakonas Darius Chmieliauskas. Eucharistijos švęsti atvyko ir seminaristai, kurie rengiasi kunigystei Kauno seminarijoje.
„Brangūs broliai ir seserys, kokia džiugi proga susirinkus Eucharistijoje dėkoti gerajam Dievui už suteiktas malones. Kokią didžią malonę ir perspektyvą Viešpats suteikė mūsų kraštui, tarsi atkartojančiam Izraelio tautos išėjimo iš nelaisvės į Pažadėtąją žemę istoriją“, – savo homilijos žodžiu šviesųjį kovo 11-osios rytmetį džiugiai dalijosi ir arkivyskupas Kęstutis.
Ganytojas atkreipė dėmesį, jog jau gyvename toje Pažadėtosios laisvės žemėje, kuriame savo istoriją, turime galimybes išskleisti žmogiškąją prigimtį į pačią geriausią „versiją“ – į šventą gyvenimą su Dievu.
Savo homilijoje arkivyskupas atkreipė dėmesį į Dievo žodžio (Lk 11, 14–23) perspėjimą, kad jokia suskilusi karalystė neišsilaiko. Vienybės krašte negalima išlaikyti be santykio su Dievu,
Dievo garbinimas yra susijęs su tautos likimu. Homilijos žodžiais, Dievui teikiame garbę, jei gerbiame ir laikomės įstatymų, o šie – jei gerbia Dievo tvarką ir prigimtinį įstatymą. Santuoka, šeima, nuosavybės teisė ir kt. – visa tai turi būti apsaugota ir įtvirtinta tautoje.
Arkivyskupas Kęstutis kalbėjo apie šiandienį sekuliarizmą, kai svarbiais laikomti tik pasaulio reikalai, o klausimai apie amžinybę daugeliui skamba tarsi poezija. Viešojoje erdvėje tampa nepriimtini religiškai motyvuoti veiksmai, čia tampa įprasta elgtis taip, tarsi Dievo nebūtų.
Tačiau niekaip nuneigtume religijos vaidmens didžiųjų žemynų bei valstybių istorijoje, taip pat ir Lietuvos istorijoje. Kiek žmonių meldėsi ir veikė, kad turėtume šią dieną! Šie žmonės suprato, kad laisvės pagrindas – Dievo garbinimas. Arkivyskupas pabrėžė, kaip svarbu melstis, kad neprarastume vienybės ir kartu savo nepriklausomybės.
Šios ypatingos dienos maldavimuose prašyta Viešpaties pagalbos Bažnyčiai – kad ji būtų laisvės skleidėja žmonių širdytes, o pati Lietuva būtų drąsi ir kūrybinga bendrų Europos namų statytoja. Melsta ir valdančiųjų dėmesingumo silpniausiems visuomenės nariams, vienybės – susipriešinusiems, o teisiųjų ramybės amžinybėje tiems, kurie kraujo kaina pasitarnavo Tėvynei.
