Kiek galiu atsiminti, per absoliučiai visus rinkimus tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje (čia galiu balsuoti tik savivaldos rinkimuose) balsuodavau už liberalų partijas – kadangi mano politinės pažiūros yra klasikinis liberalizmas.
Per pastaruosius metus jau ne kartą teko išgirsti, kad tokio „senoviško” liberalizmo mūsų laikmečio politikoje beveik nebėra – kas man buvo nesuprantama, kaip ir nesuvokiamas tas faktas, kad save liberaliomis įvardijančios politinės partijos senutę Europą kol kas sėkmingai veda į totalitarizmą. Niekaip nesugebėjau suvokti, kaip taip yra įmanoma, kad save liberalais įvardijantys politikai mąstytų ir veiktų tokia linkme.
Šiandiena britų spaudoje aptikta Paul Marshall (Polo Maršalo) publikacija bando analizuoti šio fenomeno priežastis – kam įdomu, rekomenduoju paskirti 15 min. ir paskaityti. Na, o kas norėsite pasikapstyti šiek tiek giliau – praverskite prisegtas nuorodas, bent jau man buvo labai įdomu pasekti klasikinio liberalizmo evoliucijos eigą – ji visai neblogai paaiškina, kaip krikščioniškos demokratijos visuomenės „progresyviojo liberalizmo” vedamos ima virsti „demokratijos diktatūromis”.
„Progresyvistai paaukojo liberalizmą”, – teigia seras P. Marshall – britų investuotojas, visuomenininkas ir kelių knygų autorius. – Politinio grynumo manija žlugdo mūsų sunkiai iškovotas laisves”.
Ar liberalizmas traukiasi? Šiandien sąvoka „liberalas” apibūdina tiek daug įvairių tikėjimų ir judėjimų, kad ji beveik netenka prasmės. Jos kritikai piktnaudžiauja šiuo terminu ir nuolat jį vartoja, diskredituodami įvairiausias tendencijas, kurios visai nėra liberalios.
Šiandien sąvoka „liberalas” apibūdina tiek daug įvairių tikėjimų ir judėjimų, kad ji beveik netenka prasmės.
Kartais šaipomasi pelnytai; anglakalbiame pasaulyje dėl naujosios „liberalų” politinio ir ideologinio grynumo manijos vardan naujų „teisių” aukojamos senovinės laisvės. Manoma, kad liberalaus individualizmo siekis prieštarauja bendruomeniškumo idėjoms. Dėl šių akivaizdžių liberalios idėjos trūkumų kai kurie susiburia po „postliberalų” vėliava.
Tačiau problema yra ne ta, kad liberalizmas tapo jau nebetinkamas naudoti šiuolaikinėse visuomenėse, o ta, kad jis prarado savo pagrindą, kurio ištakos siekia Didžiosios Britanijos liberalizmo ištakas – Šlovingąją revoliuciją ir 1689 m. Civilinių Teisių chartiją, kuriame įtvirtinta daugelis laisvių, už kurias parlamentas ir žmonės kovojo ankstesniame šimtmetyje.
1689 m. liberalizmas ypač rėmėsi krikščioniškuoju (tiksliau – protestantiškuoju) tikėjimu, kilusiu po Biblijos vertimo į anglų kalbą ir kovos už sąžinės laisvę. Pakeliui būta daug netolerancijos ir ne vienos nukirstos galvos – William Tyndale (Viljamas Taindeilas) žuvo už savo vertimo išleidimą – tačiau 1689 m. susitarimas pareikalavo ir įtvirtino naują tolerancijos ir laisvės supratimą.
Visose didžiosiose XVII a. kovose, nesvarbu, ar kalbėtume apie parlamentarus, ar patį Oliver Cromwell (Oliverį Kromvelį), laisvės siekis buvo neatsiejamas nuo gilaus krikščioniškojo tikėjimo. John Milton (Džonas Miltonas), vedamas ir apibrėžiamas savo tikėjimo, pilietinio karo įkarštyje parašė tikriausiai pagrindinį tekstą, ginantį laisvą žodį – Areopagitica. Jame buvo pateikti aistringi argumentai prieš 1643 m. įvestą naująjį Licencijavimo įsaką, pagal kurį bet kokiam publikuojamam kūriniui reikėjo vyriausybės pritarimo. Visi šie raginimai buvo paremti bendru prasmės, žinojimo ir dorybės supratimu. Prasmė kilo iš Dievo, žinios – iš Biblijos, o dorybė – iš Senojo ir Naujojo Testamentų mokymų.
Liberalizmo pagrindų svarbos nepamiršo ir Amerikos tėvai įkūrėjai, kurie dalijosi tuo pačiu palikimu. Knygoje „Pirmieji principai” Thomas Ricks (Tomas Riksas) aprašo, kaip Respublikos kūrėjai buvo pasiryžę įvertinti „dorybės” problemą – nustatyti, kad jų naujoji Respublika būtų įtvirtinta bendru moralės supratimu, kad galėtų klestėti pilietinė visuomenė ir laisvė. Adams (Adamsas) ir Jefferson (Džefersonas) šių dorybių ieškojo tiek Senovės Romoje, tiek krikščionių tikėjime, tačiau praktiškai Amerikos visuomenė daugiausia rėmėsi bendromis krikščionybės vertybėmis.
De Tocqueville’is (De Tokvilis) tai suprato geriau nei daugelis. Veikale „Demokratija Amerikoje” jis tvirtai įtvirtino „angloamerikietiškos civilizacijos” pobūdį dviem elementais: „religijos dvasia ir laisvės dvasia”. Jam religija ir laisvė buvo giminingos dvasios. Amerikoje jos iš tiesų buvo giminingos, atvykusios kartu su piligrimais. Tačiau Anglijoje religija buvo laisvės tėvas, o ne brolis ir sesuo. Ir abiem atvejais laisvės klestėjimas priklausė nuo jos krikščioniškų pagrindų stabilumo ir tvirtumo.
Asociatyvi Unsplash nuotr.
XIX a. Didžiojoje Britanijoje klasikinis liberalizmas, siekdamas didžiųjų tikslų – išplėsti demokratinę rinkimų teisę, atverti ekonomiką laisvajai prekybai, reformuoti švietimą, padėti gerovės valstybės pagrindus, išnaikinti pasaulinę prekybą vergais – visus vedė paskui save. Tačiau kai atrodė, kad jis viską nugalės, jo šaknys buvo užnuodytos.
Šie nuodai kilo iš pačio Švietimo amžiaus. XVIII a. atsirado naujas antropocentrinis mąstymo būdas, atnešęs alternatyvų žmogaus prigimties supratimą, naują žmogiškojo pažinimo teoriją ir naują požiūrį į dorybes. Nors Švietimo amžiaus liberalizmas tam tikrais laisvės principais sutapo su krikščioniškąja pasaulėžiūra, šios dvi tradicijos iš esmės skyrėsi – ir būtent šis skirtumas dabar pasirodė esąs toksiškas liberalizmui, kokį jį pažinojome iki šiol.
Tradicinis britų liberalizmas remiasi judėjišku – krikščionišku supratimu, kad moralės požiūriu mes visi esame puolusios būtybės. XVI ir XVII a. didžiųjų laisvės didvyrių raštai ir kalbos buvo parašyti su giliu nuolankumo, žmonijos sugedimo ir nuopuolio suvokimu.
Kažkur Švietimo amžiaus arogancijos apsuptyje šį nuopuolio jausmą praradome. Ayn Rand (Ein Rand) savo racionalaus egoizmo ir „savanaudiškumo dorybės” teorijomis įkūnija naująjį mąstymo būdą.
Be abejo, paskatinta technologinės pažangos įrodymų, ji manė, kad moralinė pažanga žengs koja kojon su technologine pažanga. Ji turi daug šiuolaikinių mokinių, sąmoningai ar nesąmoningai, ypač Kalifornijoje, kurių šūkis yra „judėk greitai ir laužyk daiktus”. Jos libertarizmas labai skiriasi nuo tradicinio britiškojo liberalizmo, nors daugelis linkę juos painioti, nes jos prielaidos apie žmogaus klystamumą (arba jo nebuvimą, jos atveju) ir apie dorybę skiriasi.
Su Švietimo epochos žmogaus tobulumo ir racionalumo pojūčiu siejamas tikėjimas Pažanga. Jo ištakos siekia Thomas Macaulay (Tomas Makolis) ir liberalų pirmtakų (Whigs – liet. k. vigai) istorijos aiškinimą. Tačiau Macaulay pažangą iš esmės suvokė politine prasme, t. y. kaip rinkimų teisės ir kitų susijusių politinių laisvių, pavyzdžiui, sąžinės ir spaudos laisvės, išplėtimą.
Deja, dabar pažangos idėja buvo išstumta į visas gyvenimo sritis, ignoruojant istorijos pamokas ir prieštaraujant bet kokiam bibliniam žmogaus prigimties supratimui.
Deja, dabar pažangos idėja buvo išstumta į visas gyvenimo sritis, ignoruojant istorijos pamokas ir prieštaraujant bet kokiam bibliniam žmogaus prigimties supratimui. Progreso šalininkų nuomone, žmonijos moralinė pažanga nuolat kyla aukštyn lygiagrečiai su technologine pažanga. XX a. istorija nelabai pagrindžia šį įsivaizdavimą – teisingiau būtų sakyti, kad technologijos paprasčiausiai sustiprina mūsų moralinio klystamumo išraišką.
Švietimo epochos liberalai taip pat kūrė savo moralės teorijas, nepriklausančias nuo dievo, pradedant Bentham’o utilitarizmu ir baigiant John Rawls’u (Džonu Roulzu). Moralė tapo matematiniu skaičiavimu, kuriame neliko nei užuojautos, nei bendruomenės, nekalbant jau apie atgailą ir atleidimą. Anot Jeremy Bentham’o (Džeremio Bentamo), „gamta pavertė žmoniją dviejų suverenių šeimininkų – skausmo ir malonumo – valdžia. Tik jiems tenka nurodyti, ką turėtume daryti, ir nustatyti, ką turime daryti”. Čia nėra jokios nuorodos į moralę, tik į skausmą ir malonumą. Vienas iš Bentamo mokinių William Jevons (Viljamas Dževonsas) netgi sukūrė „malonumo indeksą”, pagal kurį būtų galima kiekybiškai įvertinti visą skausmą ir malonumą.
Švietimo epochos mąstytojai taip pat kūrė savo pažinimo teorijas. Viena jų rėmėsi D. Hume’o (Hjumo) ir Adam Smith’o (Adamo Smito) empirizmu, kita – Descartes’o (Dekarto) ir Rousseau (Ruso) racionalizmu. Pirmoji, kuriai būdingas kuklumas, suderinama su krikščioniškuoju žmogaus klystamumo supratimu, o antroji – ne.
F. Hayek (Hajekas) aprašo šias dvi epistemologijos mokyklas knygoje „Laisvės konstitucija”. Jis perspėjo, kad pastaroji, kurią jis vadina prancūziškąja laisvės tradicija, su savo „liaupsinančiomis prielaidomis apie neribotas žmogaus proto galias” gali vesti į „totalitarinę demokratiją”. Jo perspėjimai buvo pernelyg pagrįsti, ir būtent racionalistinė epistemologijos versija ypač įsitvirtino šiandieniniame mokslo kulte.
Tikėjimas mokslo galia dar niekada nebuvo toks stiprus. Jis pasiekė kulminaciją kovido pandemijos metu, kai politikai vis dažniau apsigaubia „mokslu”, kad pateisintų vis griežtesnį kišimąsi į mūsų laisvę. Moksliškumas netinkamose rankose gali tapti pavojingas. O blogiausios rankos yra politikų ir valstybės tarnautojų, pernelyg lengvai pasiduodančių pagundai pasinaudoti „ekspertų” autoritetu, kad pažeistų mūsų laisves.
Tokio tipo politikai (geriausias pavyzdys – Matt Hancock (Metas Henkokas)) nesupranta mokslo ribotumo, nesuvokia rizikos ir neapibrėžtumo prigimties, nesuvokia skirtumo tarp stebimų istorinių įrodymų ir neaiškios bei hipotetinės ateities prognozių.
Skirtingas žinojimo, prasmės ir dorybės teorijos supratimas lėmė liberalizmo sugedimą pačioje jo ištakoje.
Toks skirtingas žinojimo, prasmės ir dorybės teorijos supratimas lėmė liberalizmo sugedimą pačioje jo ištakoje.
Tai, ką šiandien matome įteisinta liberalizmo vardu, visai nėra liberalu. Pavadinkime tai vardu, kurį yra pasirengę vartoti jo šalininkai – progresyvizmas. Tai tikėjimas, kuris vienija Tony Blair’ą (Tonį Bleirą), Nick Clegg’ą (Niką Klegą), didžiąją dalį JAV Demokratų partijos, didžiąją dalį Didžiosios Britanijos leiboristų partijos ir „New York Times”. Tai nėra tradiciniai liberalai įprastiniu šios sąvokos supratimu. Jie yra progresyvistai. Jie tiki, kad žmonija nuolat eina pirmyn. Jie tiki ekspertų valdžia ir „mokslo” autoritetu.
Tad kur eina tikrieji klasikiniai liberalai, susidūrę su jų tikėjimo sugedimu? Ironiška, bet dėl išpuolių prieš seniausias mūsų laisves, tokias kaip žodžio, sąžinės ir susirinkimų laisvė, kaip niekada svarbu įtvirtinti pamatinį laisvės supratimą. „Klasikiniai liberalai” turi susivienyti ir ginti savo tradiciją. Ji dar niekada nebuvo tokia aktuali.
Tuo tarpu tiems, kurie priima terminą „postliberalas” ir mano, kad jis taikytinas mūsų naujajai epochai, norėčiau pasakyti tik tiek: būkite atsargūs, siekdami įgyvendinti savo norus.
