Klaipėdoje praėjusią savaitę pasklido žinia, kad iš Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno į Kryžių kalno vienuolyną iškeliamas brolis Benediktas Sigitas Jurčys. Pasidomėjome, kaip šią naujieną sutiko Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia (LELB), apskritai liuteronai pasaulyje pasižymi tuo, kad palaiko ryšius ir bendrauja su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Kodėl tai svarbu?
Liuteronai, kaip ir kitų konfesijų tikintieji, suvokia, kad Bažnyčios skilimai, susiskaldymai, nevienybė kyla ne iš Dievo, bet iš žmogiško silpnumo, iš nuodėmės. Pats Viešpats Jėzus Kristus, kol dar regimai buvo tarp mūsų, meldė Tėvą: „kad jie būtų viena”, „tegul visi bus viena!” (Jn 17,11.21-22). Mes jau esame paveldėję mokymo, pamaldumo skirtumų. Tačiau svarbu, ką mes darome ir padarėme, kad Bažnyčios Galvos – Kristaus – troškimas būtų išpildytas. Į 21 amžių iš 20–ojo atsinešėme ne tik geras vienybės intencijas, bet ir realybės pojūtį, kad, nepaisant skirtumų, yra daug mus jungiančių dalykų. Kiekvienoje krikščioniškose tradicijoje yra dvasinių turtų, pamaldumo grožio, kuriais galime dalintis – ir dalijamės. Taip pat turime vieningai liudyti Kristaus Evangeliją, kuriai žmonių kasdienybėje liko visai mažai vietos.
Vienas naujausių ekumenizmo pavyzdžių – vasarą Klaipėdoje vykęs koncertas Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymui paremti. Kodėl dėl šio kilnaus tikslo reikia jungtis skirtingoms konfesijoms?
Esame labai dėkingi broliui Benediktui, broliui Astijui ir visiems broliams, kad pranciškonai taip aktyviai ėmėsi iniciatyvos paremti Klaipėdos Švento Jono bažnyčios atstatymą. Mums, liuteronams, tai buvo labai džiugus netikėtumas. Juk mes dažniau girdėdavome, esą, „kam jums bažnyčia”. Ir ne kartą iš įvairaus rango valdžios žmonių neoficialiai nuskambėdavo: „Juk patys suprantate, kad jūsų remti negalime. Jei būtumėte katalikai – būtų kitas reikalas.”
O savo tokia ekumenine laikysena brolis Benediktas parodė labai platų ir gilų krikščionišką supratimą, kad Klaipėdos miestas yra visų, kad miesto dvasinis paveldas svarbus ne kuriai atskirai konfesijai, bet visiems krikščionims ir visiems geros valios žmonėms. Todėl Šv. Jono bažnyčia svarbi visiems, kuriems yra brangi ir svarbi Klaipėda.
Ryškiausiai šiame projekte buvote matomas Jūs, LELB Vyskupas, ir Klaipėdos brolis pranciškonas Benediktas. Kokių dar turite bendrų planų, tikslų, projektų? Galbūt prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo jungiasi ir kitos bendruomenės?
Mūsų bendradarbiavimas ir artimesnė pažintis su broliu Benediktu prasidėjo maždaug prieš metus. Su juo ir aplink jį bendradarbiavimui buriasi ir Romos katalikai, ir liuteronai, ir kitų konfesijų žmonės. Per tą laiką turėjau galimybę pamatyti, kokie dideli darbai yra padaryti ir daromi sielovados, karitatyvinėje, pilietiškumo ugdymo srityse. Akivaizdus sutiktų žmonių nuoširdus dėkingumas broliams pranciškonams už jų darbus, dvasinį palydėjimą ir viltį.
Brolis Benediktas yra tikras klaipėdietis ir labai gerai suvokia Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos daugiakonfesinį, daugiakultūrinį paveldą bei tai, kiek dar reikia jo atkurti, jį suvokti. Šv. Jono bažnyčia, be abejo, yra vienas iš svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, objektas. Tačiau egzistuoja ne tik materialaus, bet ir kultūrinio, dvasinio paveldo dalykų, kuriuos būtų nuostabu aktualizuoti, suprasti. Šioje srityje, jau neminint krikščioniško liudijimo svarbos, tikrai yra daug darbų, kuriuos ne tik galima, bet ir reikia nuveikti. Tad bendradarbiavimui erdvė tikrai labai plati.
Kodėl brolis Benediktas yra reikalingas Klaipėdoje dėl šio miestui svarbaus strateginio objekto – Šv. Jono bažnyčios?
Brolis Benediktas įkvėpė naujos gyvybės Šv. Jono bažnyčios atstatyme, iš visos širdies rodydamas ir kartodamas, kad tai nėra vien tik liuteronų projektas. Turime prisiminti, kad liuteronų parapija jau turėjo patvirtintą projektą mažesnės bažnyčios statybai. Tačiau visuomenė, miesto valdžia, paprastai tariant – visi pageidavo, kad bažnyčia būtų atkurta tokia, kokia buvo. Tik iki brolio Benedikto mums nelengvai sekėsi atkreipti žmonių dėmesį, kad ši istorinė miesto šventovė nėra tik vienos konfesijos sumanymas. Dabar tenka išgirsti vis daugiau balsų tiek Romos katalikų, tiek stačiatikių, tiek netikinčių žmonių, kad bažnyčia reikalinga visiems miestiečiams ir yra svarbus objektas atvykstantiems svečiams.
Su broliu Benediktu praėjusių metų birželį traukėme vežimaitį su simbolinėmis Šv. Jono bažnyčios atstatymo plytomis. Tikėjomės drauge jį traukti tol, kol bendra kelionė išsipildys tikromis plytomis bažnyčios sienose ir varpų skambesiu jos bokšte.
