Šiandien Palangoje amžinojo poilsio atgulė iškilus Lietuvos valstybingumo veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius – Rasimas. Jis buvo vienas iš dvylikos asmenų, kuriems buvo patikėta parašyti Lietuvos Konstituciją. Taip pat jis buvo giliai tikintis žmogus išpažinęs liuteronų tikėjimą. Skelbiamas tekstas pasirodė 2017 metų kovo mėnesį žurnale „Lietuvos evangelikų kelias“, Palangos katalikų parapijos laikraštyje. Kviečiame susipažinti su signataro mintimis, kurios bėgant laikui, ne tik neprarado savo aktualumo, bet dar labiau tapo svarbios šių dienų kontekste.
Tada 1990 m. kovo 11-tą dieną balsavus už Lietuvos nepriklausomybę ir po to pasirašius ant akto dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo nelabai supratau, koks darbas laukia, kad jis neliktų tik deputatų parašais išmargintu popieriaus lapu.
Tam, kad šį dokumentą pripažintų kitos valstybės, reikėjo perimti sienų apsaugą, atkurti okupantų panaikintas lietuviškas įstaigas, policiją, kariuomenę, apsispręsti dėl per okupacinį laikotarpį užplūdusių kolonistų pilietybės, atkurti ambasadas užsienyje ir visa, be ko nepriklausoma valstybė negali egzistuoti.
Už nugaros jautėme ne tik didžiulę lietuvių tautos, visų Lietuvoje veikusių tradicinių Bažnyčių paramą, bet ir trukdžius tų, kurie netikėjo nepriklausomos Lietuvos valstybe, jau nekalbant apie okupantų vykdomą blokadą, kruvinus jų išpuolius ar karinės jėgos panaudojimą. O ir Atkuriamajame Seime nebuvo ramu. Kūrėsi tikros ar dirbtinės (okupantų inspiruotos) partijos, o jų pavadinimai dažnai tik slėpė tikruosius jų tikslus.
Pagaliau buvo pasiekta, kad Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasidarė neveiksnus. Pasišalinus tam tikram deputatų skaičiui iš posėdžių salės – įstatymų priimti nebuvo galima. Buvo kuriami įvairiausi planai, kaip padėtį pakeisti, o kai kas jau džiaugėsi, kad sugrįžtame į Vakaruose taip pamėgto M. Gorbačiovo glėbį su jo „perestroikos“ atnaujinta SSRS. Vis tik prasidėjo neformalios derybos tarp atskirų parlamentarų grupių ir pavyko sutarti, kad reikia parašyti ir pateikti Tautos referendumui Konstituciją, paruošti Seimo ir Prezidento rinkimų įstatymą ir tada Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą paleisti, kai tik Vilniuje susirinks naujai išrinkti Seimo nariai.
Skeptikų netrūko kaip ir jau atvirų (kas galėjo pagalvoti!) nepriklausomybės priešininkų, kurie jau drąsiai į akis sakė: „Tai ką, pagaliau prisižaidėte nepriklausomybe!?“. Vienus įtikinome, kiti netikėjo, kad sugebėsime parašyti Konstituciją ir rinkimų įstatymus, tad nutarė žiūrėti, kas bus toliau, bet parlamente vėl prasidėjo normalus darbas priiminėjant tik tuos įstatymus, dėl kurių Sąjūdžio ir buvusios kompartijos remti deputatai sutarė iš anksto. Susidarė jokiais teisės aktais neformalizuotos dvi – rinkimų įstatymų ir Konstitucijos rašymo grupės. Aš dalyvavau dvylikos asmenų grupėje, kuri parašė Konstituciją.
Šiandien kai kada išgirstame priekaištų, kodėl Bažnyčios atstovai kalba Seime, mokyklose mokoma tikybos, nors Konstitucijoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Iš tikrųjų taip nėra. Po gana ilgų diskusijų šiuo klausimu jau vieningai buvo sutarta, kad Bažnyčios ir Valstybės santykiai Konstitucijoje bus pateikti, kaip partnerystės: jie bendradarbiaus, Bažnyčia bus lojali Valstybei, o valstybė – Bažnyčiai ir nesikiš į viena kitos valdymą.
Taip Konstitucijoje atsirado nuostata, kad Valstybė garantuoja minties ir tikėjimo laisvę (26 str.), jeigu tik tuo nebus prisidengiama piktavališkiems veiksmams pateisinti (27 str.). Šiandien visaip bandoma vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą prilyginti santuokai, nors Konstitucija šeimos ir santuokos sąvokų nesutapatina. Pagal Konstitucijos 38 straipsnį valstybė pati reguliuoja šeimos narių tarpusavio santykius, kada jie atsirado iš santuokos, o pati santuoka sudaroma „laisvu vyro ir moters susitarimu.“ (38 str. 3 d.) Visus kitus asmenų šeiminius santykius Konstitucija palieka laisvai spręsti jiems patiems susitarimų ar rašytinių sutarčių pagrindu. Kokią formą pasirinks – jų pačių reikalas, taigi čia nėra jokios diskriminacijos.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, bet kartu pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją (38 str. 4 d.), nors valstybinės mokyklos ir auklėjimo įstaigos Lietuvoje yra pasaulietinės, tėvų pageidavimu jose mokoma ir tikybos (40 str.). Didžiausias darbas vyko sprendžiant, o kaip įteisinti Bažnyčios ir valstybės nesikišimą į viena kitos valdymo reikalus, kada Konstitucija garantuoja kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą, jeigu tik jis mano, kad pažeistos jo laisvės ar konstitucinės teisės (30 str.), kokias bažnyčias Lietuvoje apima Konstitucijoje naudojamas žodis Bažnyčia. Buvo sutarta patikslinti „tradicines Bažnyčias“.
Man studijuojant, be kitų – buvo dvi disciplinos – Politinių teorijų istorija ir Lietuvos valstybės ir teisės istorija, kurios tiesiogiai lietė ir tikėjimo Lietuvoje bei Prūsijoje reikalus. Jas dėstė dar prieškario laikų dėstytojai (prof. K. Jablonskis, doc. K. Domaševičius) ir aš tuos dalykus išstudijavau ir studijuoju iki šiol.
Be Katalikų Bažnyčios lietuviai dar praktikavo Martyno Liuterio reformacinėje evangelikų – liuteronų Bažnyčioje, veikusioje glaudaus bendradarbiavimo su katalikais aplinkoje, ir vėliau, apėmusioje vos ne visą Lietuvą – M. Liuterio skelbtos Reformacijos reformatoriaus Jono Kalvino evangelikų – reformatų Bažnyčioje. Pastaroji savo metu buvo glaudžiai susijusi su valstybe, buvo jos proteguojama, kas, kaip buvome mokomi – lėmė kalvinistinės reformacijos pralaimėjimą Lietuvoje. Apsupta bizantiškosios Bažnyčios rytuose, evangelikų – liuteronų Bažnyčių skandinavų kraštuose ir Prūsijoje, kalvinistai tiesiog dėl objektyvių priežasčių negalėjo giliau įleisti šaknų Lietuvoje ir šiandien kompaktiškai pasiliko tik nedidele salele Joniškio ar Biržų kraštuose.
Skuodo apylinkių pakraštys jau liuteroniškas. Prūsijos Lietuvoje apimant ir Klaipėdos kraštą bei visoje Paprūsėje – Palangoje, Kretingoje, Šilalėje, Tauragėje, Jurbarke, Šakiuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kalvarijoje ir šiandien liuteronai – evangelikai sudaro nemažą gyventojų dalį. Nors šios reformacinės Bažnyčios Lietuvoje yra priskiriamos prie tradicinių, bet minint Reformacijos penkių šimtų metų jubiliejų, per televiziją kalbančios profesorės niekaip negali atsiplėšti nuo sovietinių dogmų ir visų pirma kunigus bei jų darbus, glaudžiai susijusius su tikėjimu, siekia paversti pasauliečiais, o jų parašytus ar paskelbtus lietuviškus tekstus – pasaulietiniais (kun. Jono Bretkūno, kun. Martyno Mažvydo, kun. Kristijono Donelaičio ir kt.). Nors katalikų ar liuteronų – evangelikų Bažnyčios tarp savo kunigų turi rimtų mokslininkų – į viešus renginius šiandien jie nekviečiami.
Bet grįžkime prie Konstitucijos.
Reformacijas visose srityse lydi kontrareformacijos. Ir Lietuvoje atsirado kitų religinių organizacijų, kurios turi pasistatę savo maldos namus ir turi tam tikrą atramą visuomenėje. Teko aptarti ir jų statusą nurodant, kad jų mokymas ar apeigos neturi prieštarauti įstatymui ir dorai (43 str. 1 d.). Ir pagaliau buvo sutarta, kaip padaryti, kad valstybė per savo valdžią, kurią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas (5 str. 1 d.) niekaip negalėtų kištis į Bažnyčios valdymą, o Bažnyčia į valstybės. Penktojo straipsnio redakcijoje atsirado nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.), o keturiasdešimt trečiajame straipsnyje atsirado nuostata, ko negali daryti Valstybės valdžios vykdytojai, nes Bažnyčios ar religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (43 str. 4 d.). Taigi, nors kiekvienas asmuo dėl savo teisų ar laisvių gali kreiptis į teismą, teismų galias ginčuose dėl to, kaip Bažnyčios turėtų tvarkyti riboja Konstitucija. Tą sprendžia Bažnyčios vadovybė.
Kovo 11-oji neatsirado pati savaime. Į ją vedė lietuvių Tautos krikščioniškasis tikėjimas, daugybės kunigų pasiaukojamas darbas ir kančios, mirtys okupantų kalėjimuose ir tremtyje, pagaliau buvimas kartu su mumis parlamente, kada realiai reikėjo susitaikyti su galima mirtimi ir tikėtis tik Dievo pagalbos. Saugokime tai, ką sukūrė visa Tauta.
