Vienas reikšmingiausių 2025-ųjų Jubiliejinių metų įvykių – piligrimystė. Kovo 1–4 d. lietuviai trauks į Romą, kur bus minimos lietuvių dienos. Tačiau ne visi turės galimybę peržengti Šventąsias duris. Apie piligrimystės reikšmę, vertę ir būdus pasikalbėjome su Vilniaus arkivyskupijos Piligrimų centro vadove Lina Šapauskiene.
– Kuo piligrimystė yra reikšminga?
– Gal tiesiog priminsiu, kad piligrimystė į šventas vietas yra labai senas dalykas. Šis reiškinys yra paplitęs visose pasaulio religijose. Tai nėra vien tik krikščioniškas dalykas. Piligriminės kelionės yra pirmosios žmonijos kelionės ne išgyvenimo tikslais. Tai yra, kai žmogus keliauja ne dėl vandens ar maisto stokos, karų ar kitų bėdų spaudžiamas, bet juda iš kažkokio taško į kitą tašką, nes ieško kažko truputį daugiau, jau turėdamas turbūt ir vandenį, ir saugumą, ir namus. Žmogus juda, nes jam reikia daugiau nei vien tik išgyventi.
Pirmosios užuominos apie piligrimystę pasiekia net iš Mesopotamijos Gilgamešo epo. Didvyris Gilgamešas nori būti nemirtingas ir keliauja pas išminčių į Babiloną. Tai pirmosios piligrimystės užuomazga, nes keliaujama į šventyklą jau ieškant kažko daugiau – išminties.
Iš krikščionybės perspektyvos pirmaisiais piligrimais turbūt turime vadinti tris karalius, kurie keliauja pas Kūdikėlį Jėzų, žinodami, kad jis gimsta, matydami ženklus danguje. Jie, karaliai ar išminčiai, kaip bepavadintum, išsiruošia iš savo gyvenamų vietų ir keliauja link Betliejaus, ieškodami ką tik užgimusio kūdikio, kuris labai svarbus, apie kurį byloja dangaus ženklai.
– Jubiliejinių 2025-ųjų metų pagrindinis akcentas – piligrimystė į Romą. Kodėl reikia vykti į Romą?
– Piligriminė kelionė visada yra tai, kad tu išeini iš namų, iš ten, kur tu gyveni, iš savo įprastos aplinkos, iš kasdienybės, iš darbų, rūpesčių, iš saugumo, iš patogumo, o kartais – kaip tik iš nepatogumų, bet tu išeini iš savo aplinkos. Iškeli koją ir keliauji su tikslu pažinti, daugiau patirti, atrasti, kas yra Dievas, prieiti prie dalykų, kurie yra truputį didesni, aukštesni.
Išsirengus į bet kurią piligriminę kelionę, tu gauni tikrai daug Dievo malonių. Bet Roma yra krikščionybės lopšys, kur palaidota daug šventųjų ir apaštalų. Čia yra ir popiežius. Romoje popiežius atidarys Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Taip pat bus atvertos popiežiškųjų Laterano Šv. Jono, Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos ir Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikos. Jas praėję gausime visuotinius atlaidus ir išgyvensime visuotinę piligrimystę.
– Tačiau dėl įvairių priežasčių ne visi gali nuvykti į Romą. Kaip išgyventi piligrimystę savo vyskupijoje, kad ši būtų ne mažiau vertinga?
– Pirmiausiai linkėčiau visiems aplankyti Romą, bet, aišku, yra visokių situacijų, aplinkybių, galimybių, ne visiems bus įmanoma nuvykti ir tai normalu. Pačius Jubiliejinius metus galima švęsti ir savose bažnyčiose. Yra paskelbta net 19 bažnyčių, kurios bus Jubiliejaus bažnyčios Lietuvoje. Galima susirasti artimiausią, nuvykti į ją, praeiti pro atvertas duris ir gauti tą patį, ką gaus piligrimai nuvykę į Romą. Vilniaus arkivyskupijoje tokios bažnyčios – tai Vilniaus katedra, Aušros Vartai, Dievo Gailestingumo šventovė ir kariuomenės ordinariato bažnyčia. Kiekvienoje vyskupijoje galima atrasti katedrą arba reikšmingesnę bažnyčią, kuri bus jubiliejinė ir kurioje galima pelnyti atlaidus. Jubiliejinių bažnyčių sąrašą galima rasti internete.
– Kai kurie nori į piligrimystę leistis vieni. Kiti bijo, nes neranda draugijos. Kai kurie sako, kad piligrimystei reikia bent dviejų žmonių, nes Dievas ten, kur du ar trys. Kokia tiesa?
– Mes, kaip piligrimų centras, esame net sutikę iš tolimų kraštų atvykusių žmonių, kurie nori gauti vyskupo leidimą. Tai tokia sena tradicija, kai piligrimas turėdavo gauti raštą, kad jis yra piligrimas, nes pats žodis „piligrimas“ išvertus reiškia svetimšalis, tas, kuris atkeliauja, kuris nėra vietinis. Galėdavai būti svetimšalis dėl kokių nors negerų tikslų, todėl vyskupo raštas duodavo tam tikrą kryptį pirmiausiai tau pačiam, o tada ir kitiems žmonėms suprasti, kas tu esi ir ko sieki.
Per išėjimą ir pasitraukimą iš savo įprastos aplinkos mes kartais išgirstame dalykų, kurių negirdime buityje, kasdienybėje, įtampoje, skubėjime.
Pavyzdžiui, jeigu sutinki Jokūbo kelio piligrimų, tai jie visi sakys, kad jiems labai norėjosi eiti vieniems, nes tikrai daug paprasčiau viską derinti, palaikyti savo ritmą, įgyti tempą. Bet tikrai kiekvienas pasakys, kad visi susitikimai, vykę piligrimystės metu, buvo vertingi, įdomūs ir praturtino – buvo tarsi antra piligrimystės dalis.
Piligrimystė taip pat yra vidinė kelionė, šios kelionės metu vyksta procesai viduje, tu galbūt nešiesi klausimą, gal turi kokią intenciją, gal tiesiog nori priimti kažkokį sprendimą savo gyvenime, ir tas išėjimas iš namų aplinkos ir ėjimas link kažkokios šventos vietos, kad aplankytum kažkokią baziliką ar prisiliestum prie šventųjų relikvijų, turi tikslą ir ten tavęs laukia susitikimas. Bet jau kelyje tu nesi vienas, nes žinome, kad Viešpats visada su yra mumis. Per išėjimą ir pasitraukimą iš savo įprastos aplinkos mes kartais išgirstame dalykų, kurių negirdime buityje, kasdienybėje, įtampoje, skubėjime. Kartais labiau norisi ramiai keliauti, turėti savo ritmą, ypač keliaujant pėsčiomis, tačiau mes niekada negyvename vieni, nesame vieni, esame bendrystės žmonės ir kelyje sutiktų žmonių ar pakeleivių bendrystė tikrai praturtina, žmonės yra dalis tavo piligrimystės.
– Yra žmonių, kurie negali fiziškai palikti savo namų arba galbūt netgi lovos. Ar jie taip pat gali išgyventi piligrimystę? Kokiu būdu?
– Piligrimystė pirmiausiai yra vidinė kelionė. Jeigu neturi galimybių keliauti fiziniu būdu, visuomet gali leistis į vidinę kelionę. Ėjimas ir žvilgsnis link Viešpaties ir yra ta kelionė. Kartais supaprastintai sakome, kad piligrimystė yra malda kojomis, bet ta vidinė piligrimystė yra malda širdimi. [Tu esi piligrimas] vien to siekdamas, paaukodamas savo darbus, ligas ar rūpestį, nes galbūt slaugai, augini mažus vaikus, galbūt prižiūri sunkiai sergantįjį arba pats esi ligos patale. Buvimas ten, kur esi, jau yra piligrimystė. Ypač, jeigu negali pajudėti, ypač, jeigu aplinkybės tokios, kad niekaip negalėsi išeiti iš namų, bet buvimas mintimis ir malda su tais, kurie keliauja, noras būti su Viešpačiu ir jo ilgesys jau yra piligrimystė. O Viešpats veikia nežiūrėdamas nei laiko, nei vietos.
– Kuo piligrimystė skiriasi nuo religinio turizmo?
– Paprastas pavyzdys. Jeigu ateini į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje tik pasižiūrėti Baroko grožio, tuomet esi religinis turistas, nes ateini tik pažiūrėti meno kūrinių, bet jeigu ateini į šią bažnyčią ir pasimelsti, tuomet esi piligrimas. Kartais matome, kad žmogus išeina į kelionę domėdamasis religiniu turizmu, bet tampa piligrimu tiesiog eidamas, kartais įvyksta žmogaus transformacija. Pasigrožėti galime ir muziejuje, o bažnyčia visuomet yra ta vieta, kur yra Švenčiausiasis Sakramentas.
Mes visi esame piligrimai, visas mūsų gyvenimas yra piligrimystė, visi mes keliaujame. Mūsų tikslas yra grįžti Tėvo namus. Ne veltui ir Bažnyčia vadinasi „keliaujanti Bažnyčia“. Žemiška piligrimystė atspindi mūsų visą gyvenimo kelionę. Kai mes išsirengiame į konkrečią kelionę, turėdami konkretų tikslą, pavyzdžiui, nuvykti į Romą Jubiliejiniais metais ir aplankyti krikščionybės centrą, tuomet tokia piligrimystė mus praturtina, perkrauna mūsų gyvenimą, žvilgsnį, ištraukia iš kasdienybės. Piligrimystė visada kažką duoda: kartais atsakymus, kartais sustiprina, kartais nuramina, kartais paguodžia, o kartais sustiprina tikėjimą, išgydo, būna išklausytos maldos, grįžti tiesiog sustiprėjęs.
