Rugsėjo 13-oji bus įdomi diena šalies gyvenime. Nenoriu būti sinoptiku, pranašaujančiu tornadą. Atvirkščiai, vis dar naiviai tikiuosi, kad mūsų kvailiausybė pagaliau atsikvošės ir pradės pagaliau mąstyti, kaip ištaisyti, ką lengva ranka pridirbo. Apie ką aš? Ogi apie galimybių pasą, kurio rugsėjo 13-ąją, o stebukle, staiga ir iš karto prireiks visai Lietuvai. O kaip tuo pasirūpinti, čia jau, kaip sakant, ne vyriausybės – kvailiausybės problema. Svarbu pagąsdinti, kad tikrins ir baus.
Pradėkime nuo to, kad mūsų valdantieji realiai nesuvokia, kokioje šalyje jie gyvena. Kad jei tu esi Vilniaus (Kauno ar Klaipėdos) burbule, tu be problemų gausi tą galimybių pasą. Tačiau ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose didmiesčiuose, o ką jau kalbėti 10 km nuo jų, yra ir ta antroji Lietuva. Su mygtukiniais telefonais. Be kompiuterio, be interneto. Be burgerių užsakymo į namus programėlių, be coleslow salotų apžvalgų. Ji yra ten. Tokia. Su vandeniu, kibirais nešamu iš šulinio. Pavasariop perkanti, skaldanti ir nešanti malkas, kai kur (o tu siaube siaubeli) yra dar ir pilvasopio būdelės su širdutėmis durelėse.
Dar yra ir tokia Lietuva, kur nevažiuoja ir troleibusai, ir autobusai. Kur iki stotelės tenka pėdinti pusantro ar tris kilometrus. Kur artimiausia krautuvė už 5 ar 7 kilometrų, o artimiausias gydytojas – už 25 km. Ir iki to gydytojo, įsivaizduokit, veža vienas vienintelis per dieną autobusas. Yra ir tokia Lietuva.
Ta Lietuva naudojasi mygtukiniais telefoniukais. O jei kas ir turi išmanų, tai moka jame tik orus peržiūrėt ir feisbuką (anūkai parodė, kaip sekmadienio šv. Mišias pažiūrėt). Yra tokia Lietuva, kur pro suklypusių grytelyčių langus seniukai viltingai laukia paštininko ir kartą per savaitę užsukančios autolavkės (parduotuvės ant ratų). Kur vieninteliai draugai – katinas ir šuniukas, pas kai kuriuos stipresnius, dar ir vištų pulkelis.
Yra tokia Lietuva, kur pensijos gavimo dieną žmonės ant savo banko kortelių klijuoja PIN kodus ir pusė kaimo siunčia vieną delegatą į miestą pinigų nuimti. Yra tokia Lietuva, kur užsienyje gyvenantys vaikai savo tėvus lanko porą kartų per metus. Ir taupo tie žmonės ne naujam išmaniajam įrenginiui ar kelionei, o kad plytelėmis užklotų artimųjų kapus, nes patys nebepajėgia nuvažiuoti ir palaistyti gėlių. Kad kai jų nebeliks, būtų sutvarkyta…
Ką reiškia gyventi Lietuvos kaime, papasakosiu savo kaimynės senutės pavyzdžiu. Gyvename mes ne kokiam gluškaimyje, o civilizuotai – iki vieno pagrindinių regiono kelių yra 1,5 km. Tiek pat ir iki autobusų stotelės. Du kartus per dieną tuo keliu pravažiuoja tarpmiestiniai autobusai. Jei norime nuvažiuoti į Rokiškį, tai optimaliausias variantas yra Panevėžys – Rokiškis, maždaug apie 16 val. ir Klaipėda – Zarasai, kuris Rokiškį pasiekia po 18 val. Kodėl apie tai rašau? Nes taip gyvena Jurkupių, Šetekšnų žmonės.
Mūsų kaimynė močiutė laiko vištų pulkelį. O joms karts nuo karto prireikia kombinuotųjų pašarų. Artimiausios nuo mūsų kaimo krautuvės (maisto prekių, bet jose prekiaujama ir tais pašarais) yra prie Laičių ir Panemunėlio geležinkelio stoties. Iki Laičių autobusas nevažiuoja. O štai kas važiuoja autobusu Rokiškis – Panevėžys, žino, kad jis į Panemunėlio geležinkelio stotį neužsuka. Autobusas stoja prie žiedo. Iki krautuvės daugiau nei kilometras pėsčiomis, ir dar tiek pat atgal, tempiant 10 kg kombinuotųjų pašarų maišą. Koks skirtumas, ar 10 kg pašarų, ar rezginėlę su kruopomis ir batonu, vis tiek iki vienos stotelės pėdinti reikia pusantro kilometro, nuo kitos iki namų dar tiek pat. Todėl paprastai senučiukė kreipiasi į mus, kad važiuodami prigriebtume to vištų pašaro.
Jūs dienos neįsivaizduojat penkių parduotuvių neapibėgę. O jai vienintelė galimybė apsipirkti – kartą per savaitę kieman užsukanti autolavkė. Įsivaizduojat tokį gyvenimą, Vilniaus burbulų gyventojai? Yra ta antroji, nepažinta ir neregėta Lietuva, kuri nesinaudoja išmaniąja bankininkyste, kuri nemoka ir nenori užsisakyti pietų iš kavinės. O ir kam: joks kurjeris jų neveš 25 km.
Ir į kaimynus, kad jie turi kooperuotis ir vežioti tokius žmones, pirštais badyti nereikia. Mes taksi nedirbame: dauguma kaime gyvenančių žmonių į artimiausius rajonų centrus dirbti išvažiuoja gerokai prieš 7 val. ryto ir grįžta vėlų vakarą. Ar atvežti kaimynai lauks, kol jų vairuotojai baigs darbus, susirinks vaikus iš mokyklų, būrelių ir darželių? Tokių kaip mes, dirbančių nuotoliniu būdu, kaimuose yra vienetai. Žinoma, galima pasisamdyti kokį žmogų, kad pavežtų. Bet tokios kelionės kaina – maždaug šeštadalis pensijos, nuo 30 eur. Kas kaimo žmogui – astronominė suma.
Ta geroji, pirmoji Lietuva nė nesuvokia, kad šitie žmonės neturi jokių galimybių be pašalinių pagalbos gauti tuos galimybių pasus. Nors seniausiai pasiskiepijo. Vieni pirmųjų. Kad galėtų bent bažnytėlėn, iki kurios 9 kilometrai, kokį sekmadienį kitą su kaimynais nuvažiuot, kad pagaliau nors kartą metuose pamatytų savo vaikus ir anūkus.
Pirmoji Lietuva nė nesuvokia, kad šitie žmonės neturi jokių galimybių be pašalinių pagalbos gauti tuos galimybių pasus.
Ir ta Lietuva – ne runkeliai. Tai žmonės, kuriems mes skolingi savo valstybę. Tai tie, kurie brolius palaidojo laisvės kovose, tie, kurie sovietmečiu tyliai saugojo lietuvybės dvasią, tie, kurie Sausio 13-ąją, tada, kai progresyvieji ministrai stati po stalu vaikštinėjo, gynė mūsų parlamentą. Kurie tyliai, kantriai, be mitingų (ką jau kalbėti apie maištą) iškentė reformas, niekais pavertusias jų per visą gyvenimą juodu darbu ir artrito išsukinėtomis rankomis sukauptas santaupas. Ir tie žmonės žiūri didelėmis iš nuostabos akimis: už ką su jais taip elgiasi valstybė?
Jei jaunimui tas galimybių pasas – tai raktas į klubus, restoranus, kinus ir koncertus, tiksliau sakant, į gerovės ir pertekliaus pramogas, tai senukui iš tolimiausių Rokiškio rajono kampelių – tai raktas į tarpmiestinį autobusą. Kodėl į tarpmiestinį? Nes valdžios dundukai nesuvokia, kad priemiestiniai autobusai, pavyzdžiui, į Kupiškio pusę važiuoja tik iki Panemunėlio geležinkelio stoties ir Augustinavos. Visa Rokiškio rajono teritorija už garsiojo Naujųjų Vasiukų žiedo: Šetekšnos, Jurkupiai lieka už jų ribos. Į Kamajų pusę – kaip ne tarpmiestiniu autobusu nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Kalvius? O kaip žmogeliui iš Kalvių pasiekti kad ir Kamajus, o Šetekšnų ar Jurkupių – Panemunėlio geležinkelio stotį, kur dirba artimiausios gydymo įstaigos, vaistinės, kur, kaip žadama, dalins tuos galimybių pasus? Jūs apie tai, kvailiausybe, galvojote?
Jeigu kvailiausybė būtų galvojusi, ji tokiais niekais užsiėmusi nebūtų. Jei jie suvoktų Lietuvos realijas, tai ne dabar desperatiškai ieškotų sprendimų, kam užkarti ant galvos to galimybių paso spausdinimą: vieną dieną – šeimos gydytojams, kitą – paštininkams, trečią – vaistinėms, ketvirtą – kaip pareiškė mūsų mylima garbanė ministrė (žiniasklaidoje vakar svarbiausia naujiena buvo, kad ana plaukus išsitiesino, bet šiandien nuotraukose dar garbanota, kaip, atleisk Viešpatie, avelė, matyt, nespėjo naujų nuotraukų pridaryt) siuntinės po rajonus, kuriuose nėra Registrų centro, specialius autobusus. O tu, avele garbanota, suvoki, koks bus tų popierinių galimybių pasų poreikis?
Jau dabar šeimos gydytojai skundžiasi, kad išaugo pacientų srautai. Ar jūs ten, dundukai valdžioje, gydytojus sekretoriais įdarbinti sumanėt? Ar jūs, avinai garbanotieji, suvokiat, kad rugsėjo pradžioje toji Lietuvos dalis, kuri neturi išmaniųjų, sugebės mirtinai užkišti visas gydymo įstaigas, prašydama popierinių galimybių pasų? Kad tol, kol gydytojai dirbs valdžios sekretoriais, atleisk Viešpatie, pisulkių dalintojais, jie negalės priimti iš tiesų sergančių žmonių. Kad ir vėl, kol kas du mėnesius banguos galimybių pasų dalinimo bangos (tiek jis galioja ir sveiko proto žmonės neims jo prieš mėnesį, o kelios dienos prieš rugsėjo 13-ąją) gydymo įstaigos bus užkištos ne COVID-19 sergančiais, ko labai bijo valdžia, o popiergalių rinkėjais. O ligoniai, kaip ir karantino metu, plaučių uždegimą gydysis paracetamoliu, žolelių arbata ir, dovanokit, švęstu vandeniu. Ir vėl pas egzorcistą patekti bus lengviau, nei pas gydytoją.
Kitas durnas klausimas: o kodėl galimybių pasas skiepytam žmogui galioja du mėnesius? Tokiu atveju kyla kvaila mintis, kad tas galimybių pasas reikalingas tik senukams erzinti, kad jie kas du mėnesius apsibartų eilėse pas daktarą ir ten kolektyviai pasidalintų visomis kitomis infekcijomis (nuo gripo iki roto viruso). Bet ką gi aš čia, aš juk pamiršau, kad kitos ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos šiuo laikotarpiu lyg ir neegzistuoja?
Kaip ruošiamasi spręsti tą galimybių pasų dalinimo klausimą? Iš to, ką šiandien ponia Armonaitė aptarė su Prezidentu, panašu, kad niekaip. Tai paštas, tai verslas, tai daktarai, dar Registrų centro autobusą paleis. Ir džiaugiasi feisbukų vištos kuoduotos, kad elektroninių galimybių pasų iki šiol buvo išimta 850 tūkst., o popierinių – tik 20 tūkst. Atsakymas paprastas – todėl, kad iki šiol galimybių pasų reikėjo tik restoranų ir koncertų bei burgerinių lankytojams. Jų tiems, kurie neturi mygtukinių telefonų, iki šiol nereikėjo. O dabar reikės. Vien tam, kad žmonės iš atokesnių kaimų pas gydytoją ir į parduotuvę nuvažiuotų. Suvokiate, kad rugsėjo 13-ąją dauguma šalies gyventojų turės būti su tais pasais? Liko kiek? Nepilnas mėnuo, o dar nesugalvota, kaip juos dalinti? Ir kas šįkart bus kaltas dėl nepasitenkinimo bangos? Putinas, Lukašenka? Ar patys valdžios dundukai?
Meinstryminė žiniasklaida pyksta, kad pasitikėjimas žiniasklaida nukrito iki 24,8 proc. Ir žinot, kodėl? Vakar kolegei, besidžiaugiančiai galimybių pasais, kaip panacėja nuo epidemijos (nuo kada popiergalis buvo panacėja nuo kažko?), uždaviau klausimą, kaip babytei Šetekšnose gauti galimybių pasą, kad ji galėtų įlipti į vienintelį pravažiuojantį tarpmiestinį autobusą. Man buvo atsakyta: atvažiuos paštininkas su spausdintuvu. Broliai kolegos žurnalistai, ar jūs taip galvodami rimtai tikitės, kad jumis bent kas nors dar tikės? Ar ne jūsų darbas problemas kelti? Ar jūsų darbas vyriausybės pašikniukais dirbti ir jos pasturgalius dengti?!
Kodėl reikia kelti šitą problemą? Todėl, kad dar yra laiko taisyti padėtį. Užuot epidemiją dangsčius popiergaliais, pagaliau iš esmės užsiimti žmonių skiepijimu. Užuot zirzus, kad pandemijos n-tosios bangos metu bus užkištos ligoninės, gal pagaliau imtis ruoštis tai bangai: mobilizuoti išteklius, plėsti tuos COVID skyrius. Užuot vaikius visus po poliklinikas galimybių popiergalių ieškoti.
Miela kvailiausybe, ne šukuosenomis girkis, o galvoti pradėk prieš ką nors darydama. O ne kaip dabar – pirma padarėm, o dabar jau imam galvoti, kaip visa tai veiks. Nes paskui beliks prieš veidrodį ištiesintas garbanas krapštyti, svarstant, kad su galimybių pasu įdomiai čia išėjo… Ir ko čia liaudis nepatenkinta, mitingus rengia…
