Kai visuomenėje kyla koks nors vajus, mane ima kankinti migloti įtarimai, kam ir kodėl reikalinga tokia dūmų uždanga. Štai dabar visuomenė pjaunasi dėl Helovino. Man, žinoma, labiau patiktų, jei visuomenė kovotų ne dėl moliūgų su žvakelėmis, o pradėtų atvirai diskutuoti dėl visuotinio nukomunizdinimo, šliaužiančio Nekilnojamojo turto mokesčio projekto pavidalu. Bet, kaip sakant, jei tesugebam kariaut su moliūgais, tai nesistebėkim, kad moliūgais ir esame.
Nes su moliūgais kariauti lengva. Spardyti, drausti, bausti. Tik norisi pradėti dainuoti: o kas iš tooo, kas iš tooo. Paradoksalu, kad kovoje su moliūgais jėgas suvienijo proginiai katalikai su tokiais pat proginiais pagonimis. Negražu juoktis, bet, garbės žodis, sielos moliūgai kovoja su moliūgais-daržovėmis. Kaip sako kaimynai, bratja po razumu (iš rusų k. – broliai pagal protą).
Kodėl apskritai įmanoma šita sąjunga, kurią geriausiai apibūdina A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ eilutės: „bloga taika mus vienyti imi, nesusijungs vanduo su ugnimi“. O, pasirodo, ir tokie stebuklai įmanomi. Deja, tik pjaustytų moliūgų klausimais.
Ir iš kur kyla ta mistinė vienybė? Iš elementarios religinės beraštystės ir potraukio banaliausiam buitiniam okultizmui. Tiek lietuviškosios Vėlinės, tiek ir atvežtinis Helovinas iš esmės yra apie tą patį. Ir net datos iš esmės sutampa. Tai yra tas gilusis mūsų tamsios ir laukinės prigimties šauksmas. Tų dešimtimis tūkstančių metų skaičiuojamų instinktų, kai miręs gentainis buvo laikomas pavojingu. Ir ta baimė turėjo priežastis. Nuo jo buvo galima užsikrėsti pavojingomis ligomis. Net didžiausių badmečių akivaizdoje vienas rimčiausių ir giliausių tabu yra valgyti į save panašaus kūną. Nuo to ir saugojo ta mirtina mirusio žmogaus baimė. Su ja, iš esmės, ir susiję visi laidojimo ritualai. Nepainioti jų su bažnytinėmis laidotuvių apeigomis.
Mirties bijome. Kišame ją į giliausius užkaborius. Izoliuojame mirties kapsulėse ir ligoninėse. Meldžiame, kad būtų greitai. Nors visais amžiais iki mūsų greita mirtis buvo nelaimė, o ne dovana. Neleidžianti nuskaistinti sielą, priimti Viešpaties kvietimą į jo glėbį ir artumą. Atskirianti nuo Dievo. O mes jos norime. Taip norime, kad kuriame mirties kapsules. Vieno mygtuko paspaudimu. Pakeldami ranką prieš save ir visam laikui atmesdami Dievo valią ir gailestingumą. Nesuteikdami sau progos ir laiko atgailai…
Tiek lietuviškosios Vėlinės, tiek ir atvežtinis Helovinas iš esmės yra apie tą patį.
Argi ne iš tos okultinės baimės artimo žmogaus mirties akimirką stabdome laikrodį ir uždengiame veidrodį. Argi ne dėl to reikalingos budynės, paskutinė vakarienė ir pietūs. Argi ne dėl to dedame į karstą ar naikiname artimųjų daiktus. Ar ne dėl to skaičiuojame krepšelių ir vainikų gėles. Ir prieš uždengiant karstą, užuot paskutinį kartą pažvelgę į mirusį artimą žmogų, dairomės, kad, apsaugok Viešpatie, nepamirštume kokio žvakigalio ar gėlės lapo. Argi ne iš tos baimės visi tie keturnedėlių prietarai, kai kapas, užuot buvęs oraus paskutinio prieglobsčio vieta, kelias savaites būna panašus į šieno kupetą?
Juk ir dabar tikime, kad Kūčių naktį mūsų stalus aplanko vėlės? Juk tikime, kad kapinių medžiais vėlės į dangų lipa? Argi ne šiandieniai krikščionys per rudens lygiadienį atnašauja aukas deivei Gabijai ant piliakalnio. Patogiai pamiršę pirmąjį Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“.
Argi ne mes patys vaikus mokiname Užgavėnių tradicijų su visais tais ožiais, giltinėmis, čigonais ir žydais? Priminkit man, prašom, kuo iš esmės skiriasi giltinė nuo vampyro? Tuo, kad pirmoji – sava, antrasis atvežtinis? Kuo skiriasi kažkokiomis runomis ar pentagramomis išmarginta taurė nuo eglutėmis saulutėmis ir svastikomis margintų daiktų? Niekuo. Tiek vieni, tiek kiti yra mistikos ir labiau išlavinto ar primityvesnio okultizmo ženklai, talismanai. Kuo skiriasi Užgavėnių blynai nuo helovininių sausainiukų, išpaišytų raganaitėmis su katilais? Tuo, kad sausainiukai elementariai įdomesni, skanesni? Kad Helovino kaukės šiuolaikiškesnės, linksmesnės? Kad moliūgus paprasčiausiai įdomu skaptuoti? Kad visokie šiurpų ir baubų kambarėliai beigi ištisi dvareliai yra tiesiog įdomiai reklamuojami traukos centrai? Taip, tai yra masinė vartojimo kultūra.
Ir nereikia prisiūti čia bandymų burtininkauti. Tai net nebejuokinga. Norint burtininkauti, reikia tą bent jau mokėt, stengtis: ieškoti tų užkeikimų, juos mokytis, jais elementariai tikėti. Tam laiko nėra (veidas pats neišsidažys, moliūgas neišsiskaptuos, gėrimai nenusipirks), o ir kam vargintis? O Helovinas yra tik proga susirinkti pinigus. Dar viena diena tiesiog pašėlti, o pilnamečiams – ir išgerti. Va ir visa šitos šventės esmė bei prasmė.
O ir sąjungininkai, orieji apkrikščioninti pagonys ne geresni. Visų šventųjų šventė ir Vėlinės seniai pavirto maratonu per kapines, dalyvaujant didžiausios šluotos ir slaniko konkurse.
Jei norime, kad jaunimas nešvęstų to nelemto Helovino, ką vietoj jo siūlome? Nieko. Dargi baisiau: vaizduodami dydžiai (čia ne klaida) dvasingus ir kultūringus, pasirodome esą visiški dvasinio pasaulio primityvai. Kurie vis dar skaičiuoja dienas, kada nuo kapo bus galima nurinkti šieno kupetą. Kurie, kai dvasininkas paklausia, ar šv. Mišias už mirusiojo sielą galėtų paaukoti diena anksčiau, ima rankom mojuoti: „Jūs ką, jis dar nenumiręs“. Nors šv. Mišios aukojamos 25-ųjų mirties metinių proga. Sidabrinės mirtuvės, tskant.
Ar jaunimas tokie kvaili, kad nemato, jog jų auklėtojų ir moralizuotojų karta ne tik neišmano liturgijos, nemoka elementarių maldų, bet netgi nežino esminių religijos pagrindų? Ar tokie galime būti autoritetais jaunimui? Ar drausdami tai, kas ir taip kvaila, primityvu bei vartotojiška, nenusiritame iki dvasios ir proto moliūgų?
Vėlinės, tokios, apie kurias kasmet kalba etnologai, negrįžtamai ir neatšaukiamai mirė. Kartu su išmirštančiu kaimu. Su niekam nebeaktualia pagoniškai-agrarine kultūra, su jos cikline laiko samprata. Negi jūs tikrai manote, kad XXI a. žmogų dar pagąsdinsit, kad per Ilges atėję vėlės apie langus braižosi. Kokius langus? Penktojo aukšto daugiabutyje? Ar tikrai bijote vakare ant savo buto sienų atsiradusių šešėlių? Ir to norite išmokyti savo vaikus?
Ir vieni, ir kiti moliūgagalviai panašūs tuo, kad mirties bijo. Elementariai ir gyvuliškai. Vieni tą baimę nori užgerti ir užtrenkti muzika. Kiti gi savo artimųjų sielas suprimityvina iki primityviausių okultinių būtybių, kurioms reikia ne maldos ir atminties, o kažkokių mistinių ritualų, vos ne pieno dubenėlio prie durų, kad joms įsiteiktume. XXI a. bijome. Kodėl? Nes nebetikime Amžinuoju gyvenimu. Netikime Dievo šviesa, galybe, gailestingumu. Jei tikėtume, nesvaigtume apie vėles, besiblaškančias naktį ir gąsdinančias gyvuosius. Kalbėtume apie sielas. Nuplautas ir sutaurintas Prisikėlimo stebuklo. Kilnias, mylinčias, gailestingas, kaip visagalis jų ir mūsų Kūrėjas.
Vėlinės, tokios, apie kurias kasmet kalba etnologai, negrįžtamai ir neatšaukiamai mirė.
Kas man yra Vėlinės? Mano bičiulis kunigas pasiūlė joms nuostabų pavadinimą. Kuris man prigijo. Sielinės. Lapkričio 1-ąją pas mus, Aukštaitijoje, priimta lankyti artimųjų kapus. Man tai padėkos ir maldos jiems diena. Už gyvenimą. Už iš kartos į kartą perduodamas vertybes. Už tai, kad sunkiausiais išbandymų metais jie nešė šviesą. Jie buvo tarsi mažos vaškinės žvakės. Po vieną lyg ir mažytės, blausios, bet tą vakarą nuo jų yra šviesu.
Tie žmonės – Viešpaties artumoje ir malonėje. Kodėl aš turėčiau jų bijoti? Ir ar galiu tikėti, kad iš Viešpaties šviesos ir malonės jie gali ateiti rudens naktį braižytis apie namus ar Kūčių naktį pavalgyti lašišos ir parpelių? Tądien aš dėkoju Dievui, kad man leido juos sutikti… Ateis laikas, ir į Viešpaties artumą paleisime pačius brangiausius, artimiausius. Ir mes patys išeisime į Viešpaties glėbį. Sielinės apie visas sielas – ir jau Viešpaties artumoje esančias, ir tas, kurios aprengtos žemiškuoju kūnu, vis dar einame savąjį kelią pas Tėvą. Tikėdami jo meile ir globa. Mes esame viena, nes Dievo pasaulyje neegzistuoja erdvė ir laikas.
Aš netikiu vėlėmis. Netikiu pabaisomis ir vampyrais. O kuo tikiu? Tuo, ką kartoju išpažindama savo tikėjimą. „Tikiu Dievą Tėvą visagalį, Dangaus ir Žemės sutvėrėją. Ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo sūnų, mūsų Viešpatį“. „Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją Visuotinę bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir Amžinąjį gyvenimą“. Jokių vėlių, siaubų ir pabaisų. Tikiu Dievo malone ir gailestingumu. Tikiu jo teismu, kuris ateis kaip rūstybės ir ataskaitos laikas. Kai Dangui liepsnojant Jis teis pasaulį.
Visų šventųjų diena man laikas savo tikėjimui. Galbūt antroji pagal svarbą naktis, po Velyknakčio liturgijos. Kviečianti atsigręžti į savo tikėjimo šaknis. Nuo pirmųjų šventųjų: Petro ir Pauliaus, nuo šv. Luko, kurio evangelija man iki šiol viena svarbiausių knygų. Nuo pirmųjų krikščionių: kankinio šv. Marcelino, kurio vardą nešiojo senelis, šv. Petro įpėdinio šv. Lino, kurio vardas yra ir mano vardas. Iki šv. Kotrynos Sienietės, šv. Tomo Moro, iki nūdienos šventųjų: šv. Editos Štein, šv. Jono Pauliaus II. Nuo senovės iki nūdienos kankinių ir filosofų. Dviejų tūkstančių metų istorija ir kilnus Visų šventųjų litanijos grožis. Visi Dievo šventieji ir šventosios, užtarkite mus.
Tai mano Visų šventųjų dienos prasmė. Linkiu jums atrasti savąją. Pakeliui į apsčią Dievo malonę Amžinybėje. O ne švaistyti ją karui su moliūgais. Nes nusileidus į moliūgų lygį, ten jie jus pribaigs patirtimi.
