Pernai, likus kelioms valandoms iki Naujųjų, rašiau labai liūdną tekstą. Apie Benediktą XVI, kurį Viešpats pašaukė Amžinybei. Apie didingą žmogų, Dievo kūrinį, per didų šiems smulkių skruzdėliukų laikams. Kaskart galvodama apie Benediktą XVI su nuostaba ir susižavėjimu galvoju ir apie Tą, kurio laikai ir amžiai. Kuris pasišaukė savo ištikimą tarną Amžinybei kaip tik tada, kai viskas, kuo jis tikėjo, kam atidavė savo gyvenimą, ėmė griūti.
Esame pašaukti Amžinybei su Dievu. Tačiau iki jos turime nueiti Kelią, Tiesą ir Gyvenimą šiame pasaulyje. Apribotame laiko ir erdvės. Tarp savo mažų ir didelių džiaugsmų, problemų, lūkesčių ir vilčių ieškodami savojo Kūrėjo. Vedami Rojaus, ne kaip fizinio amžino malonumų sodo, o kaip artumos su Kūrėju pažado.
Sparti technologinė pažanga, kasdien atverianti žmonijai vis naujas galimybes, dovanoja ne tik ilgesnį, turiningesnį žmogiškąjį gyvenimą, bet kartu ir iliuziją, kad kuriame Rojų žemėje. Kad patys esame beveik, o gal netgi ir visai, dievai. Kad galime paneigti duotybes ir jas vaisingai pakeisti. Patogiai apeidami moralę ir etiką, krikščioniškąją ir bendražmogiškąją kultūrą. Šventąjį Raštą. Laimė, kad dar Dešimčiai Dievo įsakymų neprigalvojome pataisų, tačiau ir iki to nebetoli.
Tūkstančius metų žmonija (pirma judėjai, paskui ir krikščionys) stengėsi pažinti Dievo tikrovę. Tūkstančiai kartų mąstytojų, teologų, filosofų gilinosi į jos esmę. Ne tik vedami žmogiškojo smalsumo, bet ir tikėdami, kad savo ribotomis ir netobulomis pastangomis amžininkus ir ainius priartina prie Dievo. Pasaulio pagundų klystkeliuose mindami kelius link Viešpaties. Kartu keisdami pasaulį. Juodžiausiais laikais liudydami žmogaus, tobuliausio Dievo kūrinio, orumą ir vertę. Toks buvo ir yra Benediktas XVI.
Išgyvenęs du totalitarinius režimus popiežius matė, kur nuveda visuotinio gėrio idealai, kai iš jų pašalinamas Dievas. Jis matė ir nacių vardan tobulesnės žmonijos žudomus pirma neįgaliuosius, o paskui naikinamas ir ištisas tautas. Jis matė savo tautos pralaimėjimą ir kančią. Matė to visuotinio „gėrio“ sukurtą siaubą, kančias ir griuvėsius. Matė Aušvico krosnis. Matė ir kitą pasaulį be Dievo. Kuris buvo toks „tobulas“, kad jam slėpti prireikė geležinės uždangos. Kad už jos nesimatytų ištisų tautų genocido, gulagų, žmogiškąjį orumą naikinančio totalaus pažeminimo, skurdo ir nevilties. Geriau už kitus pažino, kad ir nugalėtojai – Vakarų civilizacija ir kapitalizmas serga. Ir kad jų triumfas 1990-aisiais nebuvo istorijos pabaiga, išvertus į žmonių kalbą, Rojaus žemėje pradžia. Nors pasaulis tuo patikėjo. Nes patogu patikėti.
Taisyklės ir reikalavimai, tarnaujantys kaip orientyrai, yra šiandieninės religijos apskritai, ir Katalikybės konkrečiai, esmė. Jei ikikrikščioniškaisiais laikais žmogus tebuvo tik bejėgis dievų valios įrankis (tą puikiai iliustruoja Trojos karo istorija, kai visa naikinanti nelaimė kilo deivėms susiginčijus dėl obuolio), tai pirma judaizmas, o po to ir krikščionybė, teigia, kad Dievas žmogui davė gėrio ir blogio pažinimą, aiškius kriterijus Dešimties Dievo įsakymų pavidalu ir teisę laisvai apsispręsti, ką pasirinkti. Ir galimybę klydus per Atpirkimą vėl grįžti į Dievo malonę.
Tiek Jonui Pauliui II, tiek jo įpėdiniui Benediktui XVI teko sunkus uždavinys: moralinio reliatyvizmo apimtam pasauliui įrodyti, kad Petras yra uola, ant kurios Viešpats pastatė Bažnyčią, kurios pragaro vartai neįveiks. Uola reiškia tvirta ir nekintama. Į uolas dūžta audringos jūros bangos. O ne atvirkščiai. Uolos neplaukia kartu su potvyniais ir atoslūgiais, kartu su audromis ir net cunamiais. Jos lieka tvirtas pagrindas. Kai klausiame, kaip turime pasielgti: ar plaukti su nūdienos besikeičiančiomis visuomenės tėkmėmis, ar likti ištikimiems savo tikėjimui, kaip moraliniam pamatui. Ar būti patogiems ir lankstiems, be stuburo, tačiau lengvai palaužiamiems menkiausių nesklandumų. Ar būti uolomis, kietomis ir nepatogiomis, tačiau nepalūžtančiomis didžiųjų išbandymų akivaizdoje. Nepatogiomis negriaunamu moraliniu imperatyvu ir tvirtomis apsisprendimu laikytis jo ne tik tada, kai lengva ir patogu. Ir liudijančiomis tą tvirtybę nesuskaičiuojamomis šventųjų ir kankinių gretomis: tiek senųjų amžių, tiek naujausioje Bažnyčios istorijoje.
Popiežiui Benediktui XVI priskiriamas posakis, kad Bažnyčia, ištekėjusi už savojo amžiaus, lieka našle kitame. Ar tai tik santuoka? O gal truputėlį baisiau? Gal už savojo amžiaus ištekėdama visuomenė sudaro tą sutartį, kurią taip vaizdingai aprašė praeities filosofai ir poetai? Gal už Rojaus iliuziją dabar parduodame Amžinybę? Tam, kuris teoriškai turėjo nešti šviesą, o praktiškai atnešė nebūties siaubą. Ar mes, pasirašydami šiandienos malonumams, atsisakydami nuodėmės, o tuo pačiu ir Atpirkimo sąvokos, Dieviškąją tikrovę ir jos moralinius imperatyvus pakeisdami nuvalkiota sąvoka be prasmės, turinio ir kriterijų „bendražmogiškas gėris“, atsisakome ne tik reikalavimų ir religinių pančių? Gal atsisakome paties ėjimo pas Viešpatį, pasirinkdami patogią ir neįpareigojančią šių dienų moralinės pelkės tikrovę. Ne eidami didesnio gėrio, prasmės ir Amžinybės keliu, o sakydami, kad jei gėris nepasiekiamas, tai ir nereikia stengtis. Kad pasiekėme laikų pilnatvę čia ir dabar. Ir atėjo laikas visapusiškai ja naudotis. Kad gėris yra tai, kas tiesiog patogu. Argi ne taip?
Ką pasakytų Benediktas XVI apie Sinodą? Vienas didžiausių XX-XXI a. mąstytojų pasakytų atvirai: Sinodas yra apie… nieką. Apsaugok Viešpatie, kažkuo primenantis komunistų partijos suvažiavimus. Kur iš aukštų tribūnų ištisas valandas buvo kalbama už visa gera ir prieš visa bloga. Dargi blogiau: itin „modernios“ kai kurių šalių bažnytinės bendruomenės atvirai stumia katalikų Bažnyčią schizmos link.
Kol kas moralinis neapibrėžtumas ir noras iš uolos patapti visiems patogiu tortu „Kurmio kalnelis“ Katalikų Bažnyčioje kelia sumaištį. Ar buvo galima įsivaizduoti, kad Jonas Paulius II ar Benediktas XVI kalbėtų ditirambus imperializmui? O šiemet sužinojome iš popiežiaus Pranciškaus lūpų apie didžiąją rusų kultūrą. Kuri visa savo esme yra imperialistinė. Kurios valdovai, popiežiaus įvardinti kaip didūs, beatodairiškai naikino Katalikų bažnyčią užgrobtose teritorijose, įskaitant ir šiauriausią Europos katalikiškąją šalį – Lietuvą. Ir visa tai pasakyta Europoje liepsnojančio karo akivaizdoje. Kuriame, kovodami už laisvę, civilizaciją ir žmogiškąjį orumą, žūsta ir popiežiaus Pranciškaus ganomieji: graikų apeigų katalikai unitai.
Apskritai, noras patapti iš uolos visiems skaniu torčiuku (nes kas gi nemėgsta torčiukų), pastaruoju metu Bažnyčią iš druskos pavertė kelininkų džiaugsmu. Argi ne Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.
Mūsų pastarųjų metų realybė gi, deja, yra patogi Bažnyčia, praradusi sūrumą ir bandanti įsiteikti vis labiau sekuliarėjančiai visuomenei. Ir kuo labiau bando įsiteikti, tuo labiau tampa nereikalinga. Dargi baisiau – iš organizacijos, turėjusios oponentų tarpe bent jau pagarbą, tampa padlaižystės ir minkštakūniškumo simboliu. Bandanti įsiteikti ir būti gera, su viltimi, kad ją tokią kažkas mylės. Ir susilaukianti, kažkodėl, ne meilės, o vis didesnės paniekos ir atstūmimo. Iš moralinio autoriteto tampanti paprasta religinių paslaugų teikėja.
Tą liudija ir pastarųjų dienų skandalas su Vatikane paskelbta Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija „Fiducia supplicans“. Šis dokumentas sukėlė ištisą audrą. Žiniasklaida atvirai rėžia: „Popiežius leido laiminti gėjų santuokas“. Bažnyčia teisinasi, kad niekas nieko neleido, ir žiniasklaida nesuprato. Akurat pagal Merfio dėsnį: kas gali būti suprasta neteisingai, bus suprasta neteisingai.
Viešųjų ryšių realybėje Katalikų Bažnyčia ir vėl suklupo ant viešųjų ryšių grėblio. Kai kurių šalių katalikų dvasininkai atvirai sako nepaklusią šitai deklaracijai. Nes, pardon, Sodomos ir Gomoros iš Šventojo Rašto dar niekas neatšaukė.
Viešųjų ryšių realybėje Katalikų Bažnyčia ir vėl suklupo ant viešųjų ryšių grėblio.
Atsakykite man, gerbiami broliai katalikai, ar Benediktas XVI, proto ir dvasios milžinas, būtų pasirašęs šį, visiškai suveltą ir, kaip aiškinama, suvis nieko naujo neatnešantį dokumentą? Ar jis nebūtų paklausęs savo Tikėjimo mokymo dikasterijos dvasininkų, kam apskritai publikuoti tai, kas nieko naujo neatneša. Išvertus į žmonių kalbą, yra absoliučiai nereikalinga, nenaudinga ir gali sukelti sumaištį. Pagaliau, toks keistas noras būti visiems geriems ir patogiems, elementariai yra neteisingas ir tų, kitokių, žmonių atžvilgiu. Tai suteikiama kažkokia miglota viltis, tai po akimirkos, kilus skandalui, bandoma jos išsiginti.
Kodėl nekalbame apie žmogiškąjį orumą? Juk ir išsiskyręs žmogus, pavyzdžiui, gali priimti Komuniją apgavęs kunigą. Juk niekas tikinčiųjų šv. Mišiose neprašo rodyti santuokos liudijimų. Tačiau priėmęs tai, kas nepriklauso, žmogus apgauna ne kunigą ir ne Dievą. Apgauna save. Įvykdo šventvagystę. Lygiai ir su palaiminimu to, ko laiminti nedera. Imdamas tai, kas jam nepriklauso, žmogus tampa neorus. Taigi, tarsi norint padėti, sukurti priėmimo iliuziją, vėl žeminamas prigimtinis žmogiškasis orumas. Paliekant netikrumo ir abejonės nuosėdas sieloje, o santykį su Dievu iš asmeninės erdvės perkeliant į gatvės revoliucijų lozungus.
Kažkas naujo pastaruoju metu nusišvietė ir Bažnyčios mokyme apie žmogaus kūną. Skaitau ir savo akimis netikiu. Vėl gi Tikėjimo mokymo dikasterija atsakė į Bolonijos arkivyskupo kardinolo Matteo Zuppi klausimą ar galima leisti šeimai dalį mirusio šeimos nario pelenų laikyti mirusiojo istorijai reikšmingoje vietoje? Štai atsakymas: „Su sąlyga, kad bus išvengta bet kokio panteistinio, natūralistinio ar nihilistinio nesusipratimo ir kad mirusiojo pelenai bus saugomi šventoje vietoje, bažnytinė vyresnybė, laikydamasi galiojančių civilinių normų, gali apsvarstyti ir įvertinti šeimos prašymą tinkamai saugoti mažą giminaičio pelenų dalį mirusiojo istorijai reikšmingoje vietoje“.
Mjo, išsipildė prastų Holivudo komedijų apie dieduko pelenus spintoje realybė. Ir kodėl tokios nuostatos galioja tik, kaip čia mandagiau pasakius, peleninei kūno išraiškai? Kodėl, pavyzdžiui, pelenus galima saugoti sekcijoje, o mylimos babytės mažojo pirštelio – ne? Ir kam apskritai laikyti pelenus spintoje, jei neketinama jų kažkaip tai gerbti? Ar mes vis dar tebekalbame apie prigimtinį žmogaus orumą?
Tie, kurie Dievo tikrovės ieško ne sparčiai besikeičiančiame visuomenės nuotaikų ir emocijų žemėlapyje, o tūkstančius metų žmonių protuose ir širdyse gyvenančiame Šventajame Rašte, puikiai suvokia kiekvieno žodžio galią. Pasverto, apmąstyto žodžio galią. Gal todėl Šventasis Raštas ir neša ramybę, o ne sumaištį. Mūsų karta gi įtikėjo savimi geriausiais. Per metus nebuvo jokio reikšmingesnio apmąstymo apie Benedikto XVI paveldą. Ir minint pirmąsias jo mirties metines, įpėdinis popiežius Pranciškus teapsiribojo keliomis mandagumo frazėmis.
Mūsų katalikiška žiniasklaida Benedikto XVI paveldą apskritai patogiai apėjo. Ir ne tik Benedikto XVI. Bet ir mūsų pačių teologų, Šventojo Rašto vertėjų: Antano Rubšio, Česlovo Kavaliausko atminimą. Tyliai, veik nepastebimai pasirodė naujasis Evangelijos pagal Luką vertimas. Juk paprasta rašyti apie Kalėdų dvasią, komentuoti pasninko (nesi)laikymą, kitus paprastus buitinius liaudiškos katalikybės niuansus, patogiai apeinant tai, ko nei suprantame, nei norime gilintis. O kam? Juk mūsų supratimu, Katalikybė tai ne apie Šventąjį Raštą, o apie mėsos valgymą per Kūčias ir šližikus. O už lango XXI a. Anno Domini 2024. Ir pykstame, kad užaugo dar viena katalikų-kūčiukų valgytojų karta.
Galbūt ir gerai, kad Benediktas XVI visą šitą teologinės minties raidą stebi iš Viešpaties artumos ir ramybės… Dievas buvo jam gailestingas, kad neleido matyti šių keistų perturbacijų. Belieka tik nulenkti Viešpačiui galvą ir pripažinti: „didžių dalykų padarė Visagalis, ir šventas yra jo vardas“.
P. S. Laukiau, kaip pasaulis prisimins Benediktą XVI. Pasaulyje poškėjo šūviai ir fejerverkai. Liejosi šampanas ir palinkėjimai, kurie niekada neišsipildys. Nes be Dievo duotosios esmės jie išsipildyti tiesiog negali. Sielų nakties ir karo siaubo akivaizdoje. Benediktai XVI, užtark savo aklą kaimenę prieš Visagalį…
