„Jei rožę pavadintum kitu vardu, ar ji kvepės stipriau?“, – rašė toks Viljamas Šekspyras, kurį mūsų tūli kalbos ir literatūros žinovai sumanė išgrūsti iš mokyklinės programos. Valdžioje – eiliniai populistai. Kokių tik jų nebūta ir kas jiems tik nevadovavo: lakūnai, suvirintojai, teisėjos ir šoumenai. Dabar rašantys giliamintiškus straipsnius politine tema, tik kad gerokai po laiko.
Ir vėl turime valdžioje populistus. Tik šį kartą juos išrinko ne patvorys, ne runkeliai, ne antroji Lietuva su jos vyžotais būrais ir dūmijančiais passatais. Išsirinko progresyvusis Vilniaus burbulas. Ir tiems populistams, iš esmės dviejų klausimų partijai, kanapės dūmelis kur kas mielesnis ir už Rokiškio mašinų gamyklos (vienos sėkmingiausiai išsaugotų sunkiosios pramonės įmonių Lietuvoje) įrengimų gausmą, ir už vienos didžiausių Baltijos šalyse pieno perdirbimo įmonių salsvą pieno kvapą, ir už Lietuvos pakraščio verslininkų godas. Ponia ministrė neatvyks. O kam?
Prieš porą savaičių Rokiškis suskato ruoštis: ministrė atvažiuoja. Ekonomikos ir inovacijų. Kadangi mūsų miestas vis dar nepraranda ambicijų nors šiek tiek būti ekonomikos ir šiek tiek inovacijų, visiems pasidarė įdomu. Savivaldybė išsijuosusi ruošėsi klausimus, rajono verslo vadovai iš spintų traukė ar pirko naujus kaklaraiščius. Maža ką: juk prieš Dubajuje žibėjusią (o gal ir ne) ministrę ne fasonas pasirodyti netinkamai suderintu šlipsu. Dar runkeliu pavadins.
Ir ką tai ministrei parodyti? To, kas jai įdomu: vaivorykštinių perėjų ir suoliukų neturime. Nesusipratome. Yra tik spalvingas takelis Liongino Šepkos parke. Bet jis vaikams, ne ministrams. Nors, kai gerai pagalvoji, tai ne kuo ir skiriasi. Na, bet tiek to…
Už toleranciją ir prieš diskriminaciją kovojančios Laisvės partijos atstovei buvo likęs beveik tinkamas tik vienas objektas. Visur gulbės baltos, o va pas mus – juodos. Tolerancija, kai įsižiūri ir pagalvoji. Juolab, kad rokiškėnai tas gulbes labai mylėjo. Būtų buvusi graži nuotrauka: ministrė, kuri dalyvavo mitinge „Black lives matter“, ėmė ir įsiamžino prie juodų gulbių. Super. Pirmojo puslapio nuotrauka. Bet ir šito akcento neliko: lyg tyčia, nutiko nelaimė ir gulbinas žuvo.
Ir kur dabar tą ministrę dėt? Ką jai parodyti? Na, kad jau neturim suoliukų ir perėjų, rodykim, ką turim: ekonomiką ir inovacijas. Aišku, čia ne ministerijos koridoriai, į kokias tepaluotas stakles galima ir prabangų paltą išsipurvinti.
Čia Vilniuje visos technologijos: sėdmaišiai ir debesų inžinerija, o pas mus, provincijoje, inovacijos tai naujos staklės, tai nauji gaminiai, keliaujantys į Vakarų Europą. Čia suvirinimo procesas akina, tepalai tepa. Čia problemos aštrios, kaip skardos kraštai.
Čia vis dar gaminama. Ne liežuviu ir ne virtualioje erdvėje. O cechuose. Kas dabar taip nepopuliaru. Čia sėkmės istorijos skaičiuojamos ne mistiniais vienaragiais, apie kuriuos visi girdėjo, bet niekas nematė. Čia skaičiuojami kokybės standartai. Čia specialistas – ne savo profesijos pavadinimo nemokantis parašyti vadibybininkas, ne „mokslu grįsta“ politikė, čia specialistas – suvirintojas.
Čia žinoma, kad debesų piemenų yra daug, o gebančių suvirinti tiesią, gražią ir, svarbiausia, sandarią siūlę yra vienetai. Bet su jais apie debesis nepašnekėsi. Jie tokie biškį prie metalo, prie tepalo ir prie suvirinimo aparato elektrodų. Jie nepatogiai klausia, kada debesų ministerijos ir debesų universitetai nustos ruošti debesų piemenis, o pradės inžinierius, technologus, ir ypač retus žvėris profesinėje rinkoje – konstruktorius. Ką jiems atsakyti?
Ką jiems atsakyti, kai Rokiškio mašinų gamyklos direktorius ims dalintis patirtimi, kaip testavimu suvaldė COVID-19 židinį savo įmonėje. Kaip „Rokiškio sūris“ skiepijo savo darbuotojus. Tada, kai niekas apie galimybių pasus nė girdėti negirdėjo.
Ką atsakyti, matant kaip cisternoje atkeliavęs pienas ne ekonominių burtažodžių, o žinių ir patirties dėka tampa kietuoju ar fermentiniu sūriu, garsinančiu ne tik Rokiškio kraštą, bet ir Lietuvą. Juk klaus ne apie vaivorykštines perėjas ir vienaragius, o apie eksporto perspektyvas ir tendencijas.
Ką atsakyti žmonėms, geografijos pabaigoje bandantiems kurti turizmo verslą, įveiklinti seniai pamirštą ir begriūvantį kultūrinį paveldą. Kad žadėtieji užsieniečiai, kurių apgyvendinimui buvo skirtos lengvatos, ėmė ir neatvyko? Ką pasakyti tautodailininkams, amatininkams ir kitiems smulkiesiems, kurie atėjus Laisvės partijai į valdžią, vis dar tebevaržomi keistų karantino reikalavimų? Ką atsakyti tiems, kurių darbuotojai, nelikus nemokamų testų, rašo pareiškimus išeiti iš darbo?
Apie ką kalbėti su jaunaisiais Rokiškio verslininkais, kurie tik žengia pirmuosius žingsnius. Kurių mažučius verslus ėda infliacija, augančios žaliavų kainos. Ką pasakyti bjauriai žurnalistei, kuri būtinai paklaus, kodėl dar pavasarį automobilinių dujų litras kainavo 0,46 Eur, o dabar – 0,79, dar truputis, ir pabrangs dvigubai. Baisu, kad ji ministrei nepasiūlytų iššūkio (ministrė juk mėgsta iššūkius): iš Šetekšnų viešuoju transportu nuvažuoti į Rokiškio ligoninę ar polikliniką. O gal pasiūlyti žaliąjį ekonomikos kursą: 20 km kelkraščiu elektriniu paspirtuku? Kodėl gi ne?
Ministrė neatvyko. Užimta ana. Ekonomiką kuria. Ir inovacijas. Nors pikti liežuviai Rokiškio pakampėm šnabžda, kad ministrės dėmesys Rokiškiui (atleiskite už kalambūrą) išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo, vos ji sužinojo, kad Sėlos vienmandatėje išrinktas Seimo narys Vidmantas Kanopa ėmė ir balsavo prieš narkotikų mažo kiekio dekriminalizavimą.
Ir dabar jau suprantam, kad ne tas įžymybes mes ministrei apžiūrėt siūlėm. Ale kur tas kitokias gaut? Nelegalios visgi. Kur gi tie platūs narkotinių kanapių laukai, kur kavinėse nauji patiekalai – keksiukai su kanabinoidais? Va kokią inovatyvią ir perspektyvią verslo šaką nešiuolaikiški Seimo nariai sužlugdė. Ir turizmą sužlugdė. Juk senais gerais laikais pusė Europos skrido į Vilnių pigaus alkoholio ir pigių mergų. Dabar skristų kanapių. O jūs čia su savo dvarais ir tautodaile, tundros, lendate.
O rajono verslas žegnojasi: sunkiųjų verygmečio draudimų dėka buvo išgyvendintas pirmadienio pachmielo sindromas. Laimė, kad visuotinio nebaudžiamo „žolės“ rūkymo neįteisino. Juk gaminti eksporto produktus, tai ne debesų konstrukcijas ant sėdmaišio kurti: čia apsipūtęs nepadirbsi.
Ir katukai ima atakti: valdžioje lygiai tokie pat populistai, kokie buvo anksčiau. Šaunesni, modernesni, progresyvaus jaunimo išrinkti, bet tokie pat populistai. Kuriems be jų pačių atvaizdo tiktoke niekas daugiau nerūpi. Kaip sakant, kaip rožę bepavadintum…
O mūsų verslas, politikai pagaliau buvo pastatyti į jiems deramą vietą: niekam jūs su savo problemomis, iššūkiais ir klausimais neįdomūs. Nusispjauti ant jūsų laiko, pastangų ir įdirbio. Per metus neatsirado laiko net mandagumo vizitui.
Ir gal pagaliau suprasime: kad gyvenimas Lietuvoje vyksta ne dėl šios vyriausybės pastangų, o… nepaisant jų. Niekam nebeįdomu, kuo ir kaip gyvena nemodernūs Lietuvos būrai. Būrai išgyvens. Ne pirmas kartas. Išgyvenom teisėjų, šoumenų valdžią, ir šitą kaip nors pragyvensim. Sakau akimis palydėdama vilkiką, kuris iš Rokiškio mašinų gamyklos išveža didžiulį Vakarų Europos rinkai skirtą pašarų gamybos įrenginį. Gal niekada ir nebūsime debesų inžinieriai ir piemenys, bet esame vienas tų rajonų, kurie išsaugojo įmones, konkuruojančias reiklioje Vakarų rinkoje. Nesivaikydami mistinių vienaragių, bet tvirtai ir užtikrintai stovėdami ant žemės, šalia modernių metalo apdirbimo staklių, dažymo kamerų ir kitų kažkam neįdomių įrengimų.
Nes čia galvojama kaip dirbti, o ne apsišniaukšti.
