Šeštadienį atsisveikinome su galimybių pasu. Tas atsisveikinimas buvo seniai lauktas ir gerokai pavėluotas. Išlydėtas buvo jis vieno didžiųjų portalų ditirambais: žiniasklaida už galimybių pasą apdovanojo… Laisvės partiją.
Skaitykite dar kartą. Žiniasklaida apdovanojo partiją. Už dalyką, dėl kurio teisėtumo iš esmės nenuspręsta. Kitaip sakant, žiniasklaida skambiai ir nuoširdžiai pabučiavo vienai partijai, atleiskite, užpakalį. Ir ką? Ir nieko. Tyla.
Galimybių pasas išėjo, bet kaip sakė Karlsonas, žadėjo grįžti. Mat Konstitucinis Teismas taip ir nesiėmė spręsti, atitinka šis dokumentas Konstituciją, ar ne. Kitaip sakant, paliko galimybę: galimybių pasui grįžti, o visuomenei ir toliau rietis dėl jo. Tačiau tokia praktika pas mus, deja, tampa įprasta.
Kyla atviri klausimai: ar pas mus dar veikia demokratinėje visuomenėje būtinas valdžių padalijimo principas? Ar mūsų valstybės institucijos geba priimti savalaikius sprendimus? Ar sprendimais, balansuojančiais ant teisėtumo ribos, bus naudojamasi tol, kol neateis laikas juos svarstyti Konstituciniame Teisme, o jau tada jie bus atšaukiami ir tokiu būdu nesulauks teisinio įvertinimo, o juos priėmę politikai galės išvengti savo sprendimų pasekmių. Ar tokią demokratijos „tradiciją“ imame formuoti savo valstybėje?
Galimybių pasas atvėrė kelią verslams – skalambija mūsų valdžiukė. Tai dabar, kai paso nebeliko, verslai tikriausiai turėtų užsidaryti karantinams? Juolab, kad ir prielaida yra: liga kone kasdien gerina sergamumo rekordus. Etatiniai valdžios užpakalių bučiuotojai prieš mėnesiuką buvo netgi pasvaigę apie „griežtą, bet trumpą“ lokdauną. Pagąsdino ir praėjo. Verslai kaip dirbo, taip ir dirba.
Kitas baisus gąsdinimas buvo apie Kalėdas – nesiskiepysi trečią kartą, galimybių pasą išjungs. Dabar apie trečią skiepą… Keista tyla. Niekas apie tai tiesiog nekalba. Nors kaip tik būtų laikas.
Nesunku matematiškai paskaičiuoti: didžioji dalis norinčiųjų skiepytis tą padarė gegužę, antrąjį skiepą gavo liepą. Vadinasi, dabar, apie vasario pabaigą, kaip tik metas trečiai dozei. Maža to, nepasiskiepijusiems trečiąja doze buvo grasinama: nesiskiepysi, išjungsim galimybių pasą.
O dabar su skiepais ką? Be jokios ironijos, ir ką? Ir tyla. Tai reikia skiepytis, ar jau nebereikia? Irgi nuoseklumas, atsiprašant: prieš mėnesį visus baidė, o dabar – nebereikia? Vyriausybė susirado naujų žaisliukų?
Tačiau, skirtingai nuo galimybių paso, skiepai yra viena iš medicininių epidemijos kontrolės priemonių. Tai ne kažkieno sugalvotas popiergalis (pamojavai galimybių pasu, ir jį išvydę, virusai išleipo kilometro spinduliu, o oras tapo grynas ir jonizuotas, ania?), tai reali kontrolės priemonė. O jos, taip išeina, niekam nebereikia?
Viena vertus, prieš porą mėnesių trečiasis skiepijimas buvo forsuojamas (siunčiamos trumposios žinutės su raginimu skiepytis, nors šeši mėnesiai po antrojo skiepo nebuvo praėję), dabar skiepijimas visiškai pamirštas. Nebeįdomu, ar kaip? Ką jūs per pastarąsias porą savaičių girdėjot apie trečiąjį skiepą. Aš, prisipažinsiu, nieko.
Apskritai nebeliko raginimų skiepytis. Tai ar jau išvis nebereikia, ar tiesiog dvaro poetai įsisavino visas lėšas, o be pinigų, atleiskite, nebedainuoja? Ar tikimasi, kad esant tokiam sergamumui, visi anksčiau ar vėliau gaus „pastiprinamąją“ viruso dozę?
Sergamumui pasiekus rekordines aukštumas ir tapus visuotiniu, automatiškai susidėliojo taškai ant „i“. Apie epidemijos „valdymą“ biurokratinėmis priemonėmis lieka graudžiai pasijuokti: valdymas yra pagal principą – kur upelis teka, šapalėlius neša.
Jei ankstesnę Vyriausybę visi, kas tik netingėjo, skalbė dėl to, kad ta, esant sergamumui vos keli šimtai per parą, neatšaukė rinkimų kampanijos, tai dabar, kai sergamumas perkopė 14 tūkst. parai (ir tai tik nustatyti atvejai), vyksta trali-vali-festivaliai.
Jei anksčiau „asmenys su iniciatyva“ vos dėl vieno sergančio reikalavo stabdyti vos ne visą įmonę, tai dabar jau į darbą gali eiti ir „lengvai sergantys“. Tačiau jiems vis dar taikoma izoliacija. Va ir suprask, kaip nori. Dirbti iš namų gali ir sergantis, ir mirštantis, tam leidimų nereikia. Nebent nenorima duoti „lengvai sergantiems“ nedarbingumo pažymėjimų, ar kaip?
Per didelė našta valstybei, iššaudžiusiai milijardus popierinių pinigų pavėjui? Veltui čia galima ieškoti bent kažkokios logikos ir nuoseklumo. Tada, kai sergamumas buvo gana nedidelis, liaudis buvo segreguojama galimybių pasais, kai jis skina rekordines aukštumas – galimybių pasų nebereikia. Ir ačiū Dievui, kad nebereikia. Nes ne popiergaliai epidemijas stabdo.
Pasikeitė ir saviizoliacijos taisyklės. Tiesa, policija karts nuo karto dar patikrina, ar sergantieji iš tiesų sėdi namie.
Dabar, kai sergamumas muša rekordines aukštumas, pastebėkite, ko nebeliko? O taip, nebeliko statistikos lentelių didžiuosiuose portaluose, rodančių, kiek šalyje susirgo, kiek mirė ir kiek apskritai serga. Kai pasiekėme sergamumo piką, jos buvo išjungtos. Kaži kodėl? Ar tik ne todėl, kad pagaliau nusibodo vieniems kitus gąsdinti? Sirgo, prasirgo, einam toliau.
Visuomenė bombarduojama kasdien viena kitai prieštaraujančiomis žiniomis. Vieną dieną negalima, antrą – galima, trečią – vėl negalima, bet kažkaip ne visai negalima. Epidemijos valdymo priemonėse velnias ragus, kanopas ir uodegą nusilaužtų. Logikos ir sveiko proto ieškoti nebeverta. Gal ir gerai. Perfrazavus premjerės labai mėgiamą literatūrinį herojų, epidemijos valdymas vyko gerai, kol neįsikišo generalinis štabas, tfu, Vyriausybė.
Vos prieš kelias dienas valstybė reguliavo, kokioje krautuvėje žmogus gali nusipirkti duonos. Šiandien tas pats žmogus ramiausiai gali ateiti į didžiulį masinį renginį. Prieš dvi savaites imta reikalauti, kad masiniuose renginiuose žmonės dėvėtų nebe kaukes, o respiratorius. Dabar apie tą reikalavimą – tyla. Nors, kaip rodo praktika, edukuotiems ir vakcinuotiems masiniame renginyje ir kaukę dėvėti sudėtinga. Logika kur? Kaip sako profesorius Saulius Čaplinskas, kai epidemija imama reguliuoti politinėmis priemonėmis…
O kaip gi be jos? Kas gi užsisegs COVID-19 nugalėtojų medalius? Kaip gi be jų? Va, žiūrėkit, Laisvės partija jau gavo žiniasklaidos „Titaną“ už galimybių pasą. Ta proga ir Konstitucinis Teismas užraukė bylos svarstymą. Kaip patogu… Užuot kartą ir visiems laikams baigus šito klausimo eskalaciją, visuomenę skaldantis klausimas atidėtas neribotam laikui.
O pykčiai nesibaigs. Iki kokio absurdo jie gali prieiti, rodo tas pats visų iškeiktos „Gustuko picerijos“ atvejis. Feisbuko, reklaminių stendų ir padangų po jais karas. Karas be jokios prasmės, tik „iš principo“.
Jei manytume, kad galimybių pasas buvo pati geriausia priemonė epidemijai valdyti, tai kodėl jis „išjungtas“ būtent tada, kai yra tos epidemijos pikas? Atsakymas labai paprastas, ir su epidemija jis neturi nieko bendro.
Visuomenę vis labiau kankina miglotos abejonės, kad kažkas su tuo pasu buvo akivaizdžiai ne taip.
Ir eilinį kartą dvaro žiniasklaida bandė jį apeiti. Galimybių pasas ir jo autorė Laisvės partija buvo žiniasklaidos pagirta ir apdovanta akurat tada, kai jis buvo išjungtas. Sutapimas? Ko gero, ne. Taip dvaro poetai pademonstravo, kad paties paso naudingumas buvo visokeriopai neabejotinas.
Tai kam reikėjo išjungti tada? O reikėjo išjungti, nes atėjo eilė šį klausimą svarstyti Konstituciniame Teisme. Ir vienintelis būdas išvengti to svarstymo buvo išjungti šitokią veiksmingą priemonę.
Kodėl apskritai reikėjo vengti to svarstymo. Juk jis buvo galimybė visas diskusijas dėl galimybių paso išjungti kartą ir visiems laikams. O dabar, kai Konstitucinis Teismas užraukė klausimą, ateina laikas retoriniams pasvarstymams.
Ir nepaisant apdovanotų aukštais postais dvaro teisininkų-poetų pasvarstymų, visuomenę vis labiau kankina miglotos abejonės, kad kažkas su tuo pasu buvo akivaizdžiai ne taip. Jei jis buvo toks skaidriai teisėtas, tai tada tik reikėjo priimti paprasčiausią sprendimą, ir baigti diskusijas. Aiškus, paprastas klausimas.
O jeigu visgi ne? Tada čia iššoka velnias iš tabokinės: ar valžios kailis Konstitucinio Teismo teisėjams yra svarbiau už nuosavą teisininko profesionalo reputaciją, už mantijos švarą? Ar tada realiai vis dar veikia esminis demokratijos principas – valdžių padalijimo?
Ar vykdomajai valdžiai, jau akivaizdžiai susiliejus su žiniasklaida (tą rodo tas nelemtas laisvų ir nepriklausomų žurnalistų bučinys Laisvės partijos užpakalin), su vykdomąja valdžia, liejasi ir teisminė valdžia? Ir priėmus galimybių pasui nepalankų sprendimą, su bučiniu Laisvės partijos užpakalin paskubėjusi žiniasklaida atrodytų kaip?
Suprantate, kokios minos ateičiai dabar paliktos? Manote, aš čia viena tuos klausimus uždavinėju? Ar klausimą: „Ko išsigando Konstitucinis Teismas“ visuomenė priims tik kaip sąmokslo teoriją?
Bijau, kad nepatogių klausimų tik daugės. Ir ne tik Vyriausybei, ne tik teisininkams. Jau eina klausimai apie tai, kaip iš tiesų veikia demokratiją garantuoti turinčios valstybės institucijos. Ar jos turi ryžto laiku spręsti aktualiausias visuomenei problemas.
Niekas nekalba, koks tas sprendimas turi būti. Bet Konstitucinio Teismo sprendimas būtų išsprendęs galimybių paso teisėtumo klausimą, o dabar šešėlis dėl jo paliktas neribotam laikui.
Konstitucinio Teismo sprendimas būtų išsprendęs galimybių paso teisėtumo klausimą, o dabar šešėlis dėl jo paliktas neribotam laikui.
Atidėti galimybių paso klausimą neapibrėžtam laikotarpiui buvo labai patogus, bet labai pavojingas sprendimas. Jis sukėlė daugiau bėdų, nei atnešė naudos. Ir tai, kad mūsų politikai, aukščiausios kategorijos teisininkai nesugeba numatyti, kokių pasekmių atneš šio klausimo pakišimas po kilimu, rodo, ne tik tai, kad visuomenės gyvenimą reguliuojančios institucijos nenori atlikti savo tiesioginės pareigos ir imtis nepatogių klausimų.
Vadinasi, valdžios ir visuomenės ginče nebelieka arbitrų. Vadinasi, dabar galima „iš oro“ išpaišyti bet kokią ant demokratijos ir teisėtumo ribos balansuojančią priemonę (o galimybių pasas šiaip jau balansavo, todėl ir buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą), panaudoti ją iki tol, kol „suvaikščios popieriai“ Konstituciniame Teisme, o paskui, kai jau ateis teisėto atpildo akimirka, išjungti tą priemonę ir vaikiškai naiviais veideliais klausti: apie ką čia jūs, kam spręsti nebeegzistuojančią problemą.
Kitaip sakant, taip galima taikyti ir galimai antikonstitucines priemones, išvengiant ne tik atsakomybės už jas, bet ir elementaraus tokių priemonių įvertinimo. Gerai prasisuko, ania?
Jei su galimybių pasu būtų buvę viskas taip paprasta ir aišku, tai niekas Konstitucinio Teismo svarstymo nebūtų nutraukęs. Argi valdžia praleistų progą nuraminti visuomenę, užčiaupti kritikus? Vargu.
O jei būtų ne viskas taip gražu, tada jau opozicija ir visuomenė pradėtų reikalauti paprasčiausios elementariausios atsakomybės. Kliūtų ir tiems, kurie pirma laiko iššoko su šakėmis prieš traukinį, tiksliau, pabučiavo į užpakalį: kaip atrodytų vienas žiniasklaidos lyderių, negana, kad apdovanojęs partiją, tai dar ir už gal būt ne visai teisėtą dalyką.
Kažkaip labai nepatogiai išeitų. Todėl Konstitucinio Teismo sprendimas nenagrinėti šio klausimo yra labai kompromisinis. Tik ar mums reikia tokių „kompromisinių“ sprendimų? O gal valdžių padalijimo principas, jų tarpusavio kontrolė ir reikalingi tam, kad vietoj tokių „kompromisinių“ sprendimų turėtume stabdžių ir atsvarų sistemą. Ar tik gelbėdami popiergalio reputaciją mes neimame užkasinėti pačių demokratijos principų? Klausimas retorinis.
